Mažesnis nedarbo lygis prisideda prie augančio vidutinio darbo užmokesčio ir visuminės paklausos šalyje didėjimo. Visgi mažėjantis nedarbas kelia ir vis daugiau iššūkių įmonėms, kai kuriuose Lietuvos regionuose neberandančioms norinčių ir galinčių dirbti asmenų.
Užimtumą gerina nepalankūs demografiniai pokyčiai
Užimtumo lygis vėl pagerino rekordą nepriklausomos Lietuvos istorijoje – mūsų šalyje dirba ir gauna darbo pajamų 69,5 proc. 15-64 metų amžiaus gyventojų. Pagal šį rodiklį atsiliekame nuo Estijos, bet lenkiame Latviją ir Europos Sąjungos (ES) vidurkį. Didėjančio užimtumo nuopelnų negalima priskirti vien tik didesniam gyventojų norui ir galimybei dirbti. Svarbią įtaką užimtumo lygio didėjimui daro neigiami demografiniai pokyčiai – per pastaruosius kelerius metus labai smarkiai mažėjo 15-29 metų ir didėja 50-64 metų gyventojų skaičius.
Užimtumas paprastai daug didesnis vyresnio amžiaus gyventojų gretose, o ne jaunimo, kurio nemaža dalis mokosi, studijuoja, yra karo tarnyboje ar motinystės atostogose. Negalima pamiršti ir emigracijos įtakos, nes daugiau emigruoja jauno ir vidutinio negu vyresnio amžiaus žmonių. Jaunesnio amžiaus žmonėms dabartinė darbo rinkos padėtis yra labai palanki.
Vilniuje jie yra greitai išgraibstomi ir tikimybė jų algai augti yra daug didesnė negu vyresnio amžiaus asmenų, kurie dažniau susitaiko su lėčiau keliamu darbo užmokesčiu. Apie tai, kad dalies vyresnio amžiaus asmenų turima kvalifikacija stipriai atsilieka nuo šių dienų verslo poreikių, diskutuojama labai seniai ir nuo šios problemos sprendimo priklauso, kokio stiprumo socialinių problemų turės mūsų šalis ateityje.
Darbo jėga per pastaruosius penkerius metus kito nežymiai
Darbo jėga, įtraukiant tuos gyventojus, kurie arba dirba, arba aktyviai ieško darbo, 2016 m. antrąjį ketvirtį sudarė 1 487 tūkstančių ir buvo 12,7 tūkst. didesnė negu tuo pačiu metu praėjusiais metais. Jau beveik penkerius metus darbo jėgos dydis svyruoja 1 450-1 500 tūkst. intervale. Viena vertus, tai yra neblogas pasiekimas, atsižvelgiant į didelį pastarųjų metų emigracijos lygį.
Bet po šiuo rodikliu slypi ir tiksinti bomba – per ateinančius dešimt metų dirbančiųjų skaičius Lietuvoje sumažės ne mažiau negu 100 tūkst. vien dėl to, kad jaunų žmonių į darbo rinką įsilies mažiau negu vyresnių pasitrauks į pensiją. Jeigu grynosios emigracijos mastas nesumažės, Lietuvos darbo rinkos nuostoliai bus dar didesni. Šią darbo jėgos problemą švelnintų didesnis dirbančių pensinio amžiaus žmonių skaičius, taip pat reiktų susigrąžinti mūsų išvykusius tautiečius, aktyviau įsileisti į rinką trečiųjų šalių gyventojus.
Darbo jėgos mažėjimas bus didžiulis iššūkis šalies ekonomikai, nes pritraukti naujų investicijų į mūsų šalį konkuruojant darbo jėgos pigumu ir galimybe greitai surasti darbuotojų bus daug sudėtingiau. Lietuvos ir kitų Baltijos šalių vidaus rinkos augimo potencialas jau netrukus bus ribotas dėl aktyvių gyventojų skaičiaus mažėjimo. Tad akivaizdu, kad didžioji dalis naujai pritraukiamų užsienio investuotojų orientuosis ne į vidaus rinką, o į prekių ir paslaugų eksportą iš Lietuvos.
Kol kas MMA augimo įtaka nedarbo lygiui minimali
Žinoma, nereikia nuvertinti ekonomikos augimo (nors ir ne tokio greito, kokio tikimasi) lemiamos naujų darbo vietų kūrimo įtakos nedarbo mažėjimui. Nepaisant jau minėtos emigracijos neigiamų padarinių, užimtų gyventojų skaičius antrąjį metų ketvirtį Lietuvoje buvo 31 tūkst. didesnis negu prieš metus ir sudarė 1 368 tūkst. gyventojų.
Daugiau užimtųjų buvo apdirbamosios pramonės, prekybos, administravimo paslaugų sektoriuose. Kol kas spartus minimalios mėnesio algos (MMA) kėlimas nestabdo nedarbo lygio smukimo šalyje. Dalis įmonių prisiima aukštesnės MMA sąnaudas savo pelno sąskaita, kitoms kol kas sėkmingai pavyksta didesnes darbo jėgos sąnaudas perkelti į galutinę prekių ar paslaugų kainą. Didesnės problemos gali išlįsti po metų ar dvejų, dabar jas jau matome Estijoje, kur spartus MMA kėlimas ir vis dar greitai augantis vidutinis darbo užmokestis lemia, kad nedarbo lygio kritimas sustojo, o mažiausią pridėtinę vertę kuriantys sektoriai traukiasi.
Nors trumpu laikotarpiu Estijoje socialinės problemos aštrėja, šie pokyčiai gali skatinti pereiti prie aukštesnės pridėtinės vertės kuriančių verslų, bet tam turi būti pakankamai kvalifikuotų žmonių darbo rinkoje. Su panašiais iššūkiais ar dėl gyventojų senėjimo, ar dėl sparčiai augančių darbo jėgos sąnaudų susiduria ne tik Lietuva, bet ir nemažai kitų ES valstybių, todėl dažnai problemų sprendimui nereikia ieškoti unikalių metodų, o pasinaudoti kitų šalių patirtimi.
Tadas Povilauskas yra SEB banko vyriausiasis analitikas
