Bet pradėkime nuo pradžių. Paslaugų centras nėra lygus paslaugų centrui. Jų yra įvairių, kur dirba skirtingi žmonės, iš kurių reikalaujama skirtingų dalykų. Vieni paslaugų centrai darbina gabius žmones ir siekia iš jų sukurti gerus kūrybingus specialistus, kurie kurtų pridėtinę vertę, kai tuo tarpu kiti tiesiog sukuria siauros specializacijos darbuotojų masę, kurie per daug negalvodami daro tam tikras labai specifiškas funkcijas. Būtent apie pastaruosius ir kalbėsime.
Tokių žmonių galima rasti ne tik paslaugų centruose ir šios institucijos naudojamos kaip pavyzdys tik dėl visai pragmatiškų priežasčių. Pirmiausia, tauta jau užklijavusi joms tokią etiketę, todėl toks pavyzdys bus lengviausiai suprastas. O antra, kadangi ta etiketė priklijuota ne visai be reikalo, tai nepraleiskime progos.
Bet būtina suprasti, jog tikslas nėra kritikuoti paslaugų centrus. Jie tikrai gali būti labai skirtingi, kaip ir kiekviena įmonė. Tikslas – kritikuoti žmogaus mąstymą, jog dirbant visiškai specializuotą darbą ir nebandant įgyti papildomų įgūdžių, ateitis gali būti šviesi.
O dar didesnis tikslas priminti, jog tas pats galioja ir valstybei. Jei tapsime vieta, į kurią visi perkėlinėja siauros specializacijos ir kūrybiškumo nereikalaujančius įmonių padalinius, nes darbuotojams gali mokėti minimalų Vokietijos atlyginimą, gražios ir sočios ateities tikėtis nederėtų.
Užtenka Lietuvą palyginti su Estija. Bet apie tai vėliau. Grįžkime prie siauros specializacijos paslaugų centrų ir kodėl jų reprezentuojama ekonomika nėra gera idėja ilgalaikėje perspektyvoje.
Standartinis argumentas, jog paslaugų centrai dings iš Lietuvos, kai atsiras pigesnė valstybė, nėra teisingas. Niekur jie nedings, nes įsisteigti, perkelti procesus ir apmokyti žmones užtrunka pakankamai ilgai ir kainuoja pakankamai brangiai. Todėl tai apsimoka daryti tik ilgam. Dėl šios priežasties, net ir labai siauros specializacijos įmonių padaliniai iš Lietuvos į šiltesnę vietą nepabėgs.
Bet čia ir yra problemos esmė. Nepabėgs, nes perkelti kitur jų neapsimoka, nes greitai siauros specializacijos darbų paprasčiausiai nebeliks. Todėl niekam nebebus reikalingos ten dirbančiųjų atliekamos funkcijos.
Dauguma įprastiniuose paslaugų centruose atliekamų darbų yra pakankamai mechaniški ir reikalauja minimalaus kūrybiškumo. Iš esmės, reikia pagal tvarkas ir nuostatus atlikti tam tikrą veiksmų seką ir iškilus problemoms arba tvarkose nenumatytam atvejui, kreiptis į aukštesnio lygio specialistą, kuris padaro tai, kas numatyta tvarkose tokiu atveju, arba kreipiasi į aukštesnio lygio specialistą.
Todėl nemaža dalis paslaugų centrų darbų jau labai artimoje ateityje bus automatizuoti. Aišku, kad jei viename jų dirbate, nepritarsite ir sakysite, kad jau Jūsų darbo tai automatizuoti neįmanoma. Bet būsite tiesiog neteisus, nes šiaip jau bet kokį darbą galima automatizuoti. Vienus gal kiek sudėtinga, kitus visai lengva, bet įmanoma visiškai visus. Laiko ir finansinių resursų klausimas.
Kadangi siauros specializacijos darbus automatizuoti lengviausia, jie eilėje stovi pirmi. Ir jei dirbate paslaugų centre, jau turbūt girdėjote gandus apie tai, jog tam tikrų komandų funkcijos po truputį yra automatizuojamos. Būtent čia yra esminė siauros specializacijos ekonomikos problema. Tokie darbai šiuo metu Lietuvai gali būti gerai, tačiau ilgoje perspektyvoje veda į niekur. Šiandien galime gauti daug finansinės naudos, bet per ilgą laiką sukursime darbuotojus, kurių gabumai ir patirtys nebus niekam reikalingi.
Nes užsienio investuotojai tikrai džiaugiasi gabiais jaunais lietuviais, kurie paprastas užduotis sugeba taip sparčiai perimti ir taip efektyviai vykdyti. Tuo tarpu jauni lietuviai džiaugiasi, nes tobulėti siauros specializacijos darbuose nėra sunku, atlyginimai užsienio kompanijose geri, kolektyvas jaunas, o pastovi plėtra užtikrina labai didelį atlyginimo augimą.
Nepaisant to, besidžiaugdami jaunuoliai dažnai save įtikina, kad taip bus visada. Kas nėra tiesa. Per ateinančius 5-10 metų daugumos jų darbų (gal net daugumos mums šiaip įprastų darbų) neliks. Ir tai nereikš, jog tam tikra institucija uždarys savo padalinį. Tai reikš, jog tam tikros funkcijos nebereiks atlikti niekam, nes tai padarys robotukas.
Žinoma, kažkam tą robotuką reikės ir prižiūrėti. Tačiau tai darys žmogus, kuris sukūrė robotuką, o ne jo darbą iki jo sukūrimo atlikinęs asmuo. Arkliai nepradėjo vairuoti automobilių.
Kas daugeliui bus didelė problema. Tris ar daugiau metų pradirbęs siauros specializacijos darbą žmogus puikiai išmoksta kelias užduotis ir labai gerai išmano, kaip jas atlikti. Todėl yra labai vertinamas toje terpėje. Tačiau specializacija būna tokia siaura ir tokia gili, jog jos neįmanoma pritaikyti niekur kitur. Taip, tam tikrų korporatyvinių gabumų žmogus tikrai įgauna. Tačiau jie yra labai menki ir neleidžia niekuo išsiskirti.
Dar niūresnė ateitis laukia ne viename paslaugų centre dirbančių įvairių komandų, departamentų ir kitų struktūrų vadovų. Nes šiuo metu jie gauna vadovaujančias pareigas užimančio žmogaus atlyginimus, tačiau realiai dirba paprasto vadybininko darbus. Ir tai jau nėra tik siaurų specializacijų darbų bėda. Tai jau kiekvienos institucijos, kurios vadovai tiesiog vykdo įsakymus, problema.
Nes klasikinis vadovas vadovauja ne būtent dėl to, jog puikiai išmano industriją. Iš vadovaujamas pareigas užimančio žmogaus visada reikalaujama vieno esminio dalyko – mokėti daryti verslą. Tai yra suprasti, kad jo darbas yra didinti įmonės pajamas, galvojant ir kuriant naujus produktus, dėliojant strategijas. Kaip antraeilis dalykas, kuris būtinas geram aukšto lygio vadovui, yra gebėjimas dirbti su ir vadovauti komandai. O tik po to eina produktų bei procesų detalus išmanymas.
Tuo tarpu paslaugų centrų vadovų gebėjimai ir reikalavimai jiems neretai yra sudėlioti visiškai kitaip. Ten vadovas dažniausiai turi išmanyti procesą, idant galėtų padėti žmonėms jį atlikti. Be to, labai svarbu sugebėti valdyti komandą, kurti jiems užduotis ir prižiūrėti jų darbą. Tuo tarpu daryti verslą iš jų nereikalaujama, nes jie tiesiog vykdo iš viršaus ateinančius planus ir įsakymus.
Nors toks apibendrinimas nėra visiškai teisingas, tačiau dažnas į Lietuvą perkeltas aptarnavimo padalinys realiai kuria masę nekūrybingų siauros specializacijos darbuotojų, kurie kažkam įdomūs ne toje organizacijoje gali būti tik dėl savo asmeninio noro domėtis papildomais dalykais ir juos daryti. Taip pat ugdoma masė vadybininkų, kurie įsivaizduoja, jog yra vadovai ir gauna vadovų atlyginimus.
Džiugu, jei dirbate kokiame nors paslaugų centre ir to negalite pritaikyti sau. Džiaukitės tuo ir vertinkite savo darbą – Jums tikrai pasisekė. Tačiau atsiras ne vienas, kuris skaitydamas puikiai supras, jog kalbama apie jį. Nes jo funkcijos darbe nereikalauja kūrybos, o nominalus pareigų pavadinimas neatitinka realaus darbo.
Visi šie žmonės yra labai reikalingi ir dabartinius atlyginimus gali gauti tik tol, kol dirba dabartinėje darbovietėje. Už jos ribų, didžioji dalis jų gabumų praranda prasmę. Nes siaura specializacija ir neugdytas gebėjimas kurti įdomių karjeros galimybių tikėtis neleidžia.
Remiantis Bloomberg tyrimais, šiuo metu pasaulyje labiausiai reikia plačios kvalifikacijos motyvuotų, kūrybingų, kritiškai mąstančių ir individualiai stiprių specialistų, kurie patys geba priimti nestandartinį sprendimą. Tai yra būtent tokių žmonių, priešingus kuriems sukuria visuomenės požiūriu paslaugų centrų reprezentuojama ekonomika.
Dėl to labai tikėtina, kad po 5-10 metų turėsime didelę bėdą, kai iš automatizuotų siauros specialybės įmonių padalinių į gatves išeis tūkstančiai darbuotojų, kurie nebus tinkami tuometinei darbo rinkai ir neturės jokių įdiegtų pamatų, kurie padėtų kurti pridėtinę vertę.
Ypač tai bus problema, jei mes ir toliau negalvosime, ką skatiname, o priimsime atvira širdimi ir plačiai išskėstomis rankomis kiekvieną užsienio investuotoją, kuris darbuotojui pažadės mokėti bent jau airišką atlyginimą.
Nors vien šitai yra labai liūdna, dar vertėtų prisiminti, kad dauguma dabar besidarbinančių bus pasiėmę įvairias paskolas, tikėdamiesi visą gyvenimą gauti vis didesnį atlyginimą. Kai realiai po darbo specializuotame paslaugų centre jų lauks labai staigus ir vidutiniu atveju labai didelis pajamų sumažėjimas. Kas reikš, jog finansinius įsipareigojimus vykdyti pavyks tikrai ne visiems.
Ar viskas privalo būti taip blogai ? Greičiausiai ne, bet tam reiktų ruoštis ir su tuo dirbti.
Kiekvienas privalo suprasti situaciją ir realybę vertinti adekvačiai. Dabar į paslaugus centrus einantis jaunuolis turėtų būti nusiteikęs skeptiškai ir žinoti, kad ne retai vienas geras specialistas galėtų pakeisti jį kartu su 20 jo kolegų, įskaitant ir vyresnius specialistus ir vadovus. O jo specifinis darbas jau yra eilėje būti automatizuotas. Todėl specializuotas ir kūrybiškumo nereikalaujantis darbas turėtų būti tik tarpinė stotelė, kurioje galima prisiparkuoti keliems metams, siekiant gauti darbo patirties ir finansinės naudos.
Tačiau ilgalaikės karjeros tikslas turėtų būti visiškai kitur ir visiškai kitokio pobūdžio. Ilgalaikėje perspektyvoje žmogus turėtų save matyti erdvėje, kuri ugdo kūrybiškumą ir skatina strateginį mąstymą bei leidžia kurti realią pridėtinę vertę (mechanizuotas mygtuko spaudymas nėra reali pridėtinė vertė). Nes tik tokia aplinka gali leisti tikėtis ilgalaikės sėkmės. Tiek individualiu, tiek visuomenės/valstybės požiūriu.
Netikite ir manote, kad net specializuoti paslaugų centrai, mokantys vos didesnius atlyginimus, yra didis laimėjimas ? Toli pavyzdžių, kur veda ne mechaninis darbas, o kūrybiškumo ugdymas, ieškoti nereikia. Kai mes džiaugėmės pritraukę Barclays paslaugų centrą, Estija suko galvą, kaip sudėlioti IT verslo plėtros ir inovacijų centrus. Ir nors tuo metu mes galėjome džiaugtis savo greita sėkme ir akivaizdžia nauda, nes iš paskos Barclays atėjo visa masė užsienio įmonių aptarnavimo centrų, estukai labai po truputį išrutuliojo savo kūrybinį inovacijų sektorių ir jau šiandien džiaugiasi jo nauda.
Kuo atsispindi tas džiaugsmas ? Tuo, kad jei pas mus su pasididžiavimu aiškinama, kad jau IT darbuotojas tai be 1500 eurų į rankas net į pietų pertrauką neateis, tai Estijoje kompanija su 3000 eurų atlyginimu tam pačiam IT darbuotojui laikoma beveik antrarūše.
Kodėl toks skirtumas ? Nes estai sudaro įspūdį, jog kuria, būtent kuria, inovatyvius ir niekad nematytus dalykus. Tuo tarpu pas mus ateinančios užsienio kompanijos mūsų specialistus dažnai mato tik kaip vykdytojus. Nors tai ne retai nėra tiesa ir lietuviai sukuria net puikesnius sprendimus nei tie patys estai, tačiau vien suformuotas įvaizdis jau yra žalingas. Nes arba klaidina užsienio investuotojus, arba leidžia jiems naudotis tuo įvaizdžiu ir iš to suformuota darbo rinkos kompensacijų sistema.
Ir būtent tai yra siauros specializacijos ekonomikos pagrindinė problema. Net jei šis tekstas visiškai neteisus ir dėl kažkokių mistinių priežasčių specializuotų darbų niekas neautomatizuos, o žmonės juos galės dirbti amžinai, gana greitai pasimatys, kad juose mokami atlyginimai nėra nei kiek dideli, o ant jų statoma ekonomika nekuria realios pridėtinės vertės, todėl yra pasmerkta būti atsiliekančia periferija.
Vienintelis būdas tapti ne periferija, o centru, tai skatinti kūrybiškumą ir leisti žmonėms kurti. Sudaryti sąlygas ir palaikyti inovatyvius talentus, leisti visiems norintiems realizuoti net keisčiausiais idėjas.
Procesų vykdymą ir operacijas paliekant kitiems, kad ir kiek viliojančiai jų vykdymas atrodytų šiandien. Žinoma, labai smagu, kai už intelekto nereikalaujantį darbą yra mokami normalūs pinigai. Tačiau reikėtų pagalvoti, ar tie pinigai atrodys normalūs ir po 10 metų. Jei ne, tai koks tavo planas ? Nes daugiau tikrai neuždirbsi – juk nelavini jokių gabumų ir nesukuri jokios realios vertės.
