Pagal šią taisyklę vartojimo kreditas asmeniui negali būti suteikiamas, jeigu vidutiniškai per mėnesį visiems įsipareigojimams kreditų įstaigoms dengti vartotojas turėtų skirti daugiau nei 40 proc. tvarių savo pajamų.
Nuo oficialaus LVAT sprendimo paskelbimo dienos, vadinamoji „40 proc. taisyklė“ laikoma panaikinta ir negali būti taikoma.
Išnagrinėjęs vartojimo kreditų teisinį reguliavimą, teismas padarė išvadą, kad prieš suteikiant vartojimo kreditą turi būti atsižvelgiama į visus veiksnius, kurie gali būti reikšmingi vertinant kredito gavėjo pajėgumą įvykdyti įsipareigojimus.
Minėtas nuostatų punktas įtvirtino imperatyvią kreditingumo vertinimo taisyklę, dėl ko kildavo situacijos, kai vartojimo kreditas negalėjo būti suteikiamas net ir tais atvejais, kai kredito gavėjas būtų pajėgus įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus, tačiau formaliai neatitinka „40 proc. taisyklės“.
Iki šiol galiojęs kreditingumo vertinimo modelis apribojo galimybę įgyvendinti Vartojimo kredito įstatymo reikalavimus, pagal kuriuos kredito gavėjo pajėgumai įvykdyti prisiimamą įsipareigojimą turi būti vertinami visapusiškai, atsižvelgiant į individualius atvejus.
„40 proc. taisyklė“ yra vienas iš labiausiai vartojimo paskolų rinką ribojusių veiksnių, todėl tikėtina, kad dalis gyventojų, kurių prašymai suteikti vartojimo kreditą buvo atmesti tik dėl šios priežasties, galės gauti vartojimo kreditą, įvertinus visas kitas aplinkybes, turinčias įtakos asmens kreditingumui.
Tačiau tai nereiškia, jog vartojimo kreditai galės būti suteikiami nevertinant norinčio gauti vartojimo kreditą asmens finansinių galimybių.
Vartojimo kredito davėjai ir toliau turės vertinti vartojimo kredito gavėjų kreditingumą vadovaujantis įstatymu bei likusiomis nuostatuose įtvirtintomis taisyklėmis ir, prieš suteikdami vartojimo kreditą, įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius, galinčius turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo mokumui.
Lina Zubovienė – „Glimstedt“ teisininkė, advokatė
