Kalba su tam tikru akcentu arba, tiksliau, neįprastas kirčių dėliojimas postringaujant apie jo pasiekimus užsienyje, ko gero, padarė įspūdį ne vienam lietuviui.
„Geri visi tie, kurie uždirba užsienyje, tik ne Lietuvoje, ir nesvarbu, kokiais būdais“, – štai ant šio A.Guogos minčių kabliuko užkibo ir Liberalų sąjūdis. Visuose renginiuose ir sambūriuose Antanas Guoga ir Eligijus Masiulis būdavo neišskiriami.
Blefavimo būdu uždirbti Tony G reitingai pagerino ir paties Liberalų sąjūdžio reitingus. O ir pats Tony G išlošė pirmą banką – gavo europarlamentaro mandatą.
Be to, “šventasis“, „skaidrusis“ Antanas Guoga sugebėjo sutvarkyti įstatymo pataisas, kad po jų iš daugelio lažybų bendrovių liko tik jo. Tikiuosi, kad Seimas balsavo paveiktas jo charizmos ir šypsenos.
Kaip sakoma, apetitas ateina bevalgant. Didžiajam lošėjui europarlamentaro mandato buvo per maža. Pabandė tapti partijos Kauno skyriaus pirmininku. Čia pragmatiškai sužaidė Eligijus, bet vietoj Kauno skyriaus pirmininko vietos paaukojo pirmojo pavaduotojo vietą.
Mano nuomone, tai vieta, kurioje didysis lošėjas laukė savo šanso, kada iš švarko rankovės galės ištraukti slaptas kortas. Kaip viskas vyko toliau, žino tik STT ir generalinis prokuroras. Mes galbūt sužinosime kiek vėliau.
Bet A.Guogai pasirodė, kad išmušė jo valanda ir per porą dienų pažėrė tiek perliukų, kad kitą dieną pats neprisiminė, ką sakė vakar. Be to, neįvertino kitų lošėjų, ypač liberalizmo tėvo Lietuvoje Eugenijaus Gentvilo, kurio autoritetas partijoje niekada nebuvo sušlubavęs.
Šioje vietoje ankstesnei istorijai norėčiau padėti tašką. Pasakysiu, kaip perpratau Antaną Guogą tik per vieną savaitę.
Pasižiūrėjus Edmundo Jakilaičio tiesiogines laidas per televiziją bei 15min įrašą internete pasidarė graudu ir gaila Antano Guogos. Nereikėjo nė profesionaliai užduotų klausimų norint suprasti, kad žmogus kalba šūkiais ir tezėmis, pats nesuvokdamas, kad atrodo apgailėtinai.
Save vadindamas politikos ekonomistu (aš nežinau, kas tai per specialybė) nesusigaudo Lietuvos geopolitinėje, ekonominėje, socialinėje situacijoje. Ko gero, ano interviu pabaigoje pats tai suvokė ir apsiraudojo. Kam kam, bet lošėjui iš viso tai neturėtų būti būdinga.
Galiausiai visai susipainiojo, nes, tebebūdamas Liberalų sąjūdžio laikinasis pirmininkas ir partijos narys, vis kartojęs ir kartojęs apie savo liberalią pasaulėžiūrą ir ideologiją, pareiškė, kad balsuos už konservatorius.
Savo vizijoje ar sapnuose matydamas premjero, prezidento, blogiausiu atveju, ūkio ministro krėslus, ko gero, po šių laidų pats A.Guoga suvokė, kad be pokerio ar lažybų jo šiandienės politinės karjeros perspektyvų vaizdelis tikrai – nekoks.
Man kilo klausimas, kokius gi mokslus baigė A.Guoga, nes juk troško pamokyti pusę Lietuvos. Pasirodo, jokių. Tada ir „susidėliojau vaizdelį“.
Prisiminiau vieną iš konferencijų, atrodo, organizuotą bendrovės „Versli Lietuva“, į kurią mudu su A.Guoga buvome pakviesti pasidalinti savo sėkmingo verslo patirtimi su jaunimu.
Ir, didžiai mano nuostabai, šis mano bendravardis postringavo, kad žmonėms, kurie yra aktyvūs ir iniciatyvūs, jokių mokslų baigti nė nereikia. Tuo metu jam pasakiau, kad tai - ne pats geriausias pavyzdys jaunimui.
Taigi, apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad užteko savaitės, kad teigiama nuomonė apie šį žmogų kardinaliai pasikeistų. Vis dėlto taisyklė pasitvirtina, kad norint geriau pažinti žmogų, reikėtų pamatyti jį įvairiose situacijose, tada ir atsiskleidžia tikrasis žmogaus veidas ir esybė.
Reikia turėti nerealių gebėjimų arba lošti visiškai „va bank“, kad per savaitę sugebėtum išbarstyti būrį bendražygių, iš savęs padaryti pajuokos objektą ir susigadinti politinę karjerą.
