Nenorėčiau jiems rinkti maisto konteineryje, kaip tai daro kita keturių vaikų motina, jau pensininkė, gyvenanti Kaune.
Per TV laidos filmavimą sėdėjau greta jos. Ji nesiskundžia, nieko nekaltina, niekieno pagalbos neprašo.
Pastarąjį kartą viešint Lietuvoje vieną dieną man paskambino trys TV laidos. Visos norėjo pakviesti ir kalbėtis ta pačia – „kalafiorų“ ir nenormalių kainų Lietuvoje, tema. Žmonės, sukviesti į laidas - mamos, pensininkai – verkė. Verkė tikrąja to žodžio prasme. Verkė, kad keturiasdešimt metų pradirbę Lietuvai, šiandien gauna 200 eurų pensiją, o norint išsimaitinti, tenka maisto važiuoti pirkti į kaimyninę šalį…
Aš juos suprantu, užjaučiu. Ir man žiauriai žiauriai liūdna, sukyla begalė neigiamų emocijų ir aš jau nebenoriu jų daugiau slėpti. Prieš juos sėdintys ponai iš bankų, Laisvosios rinkos instituto, Seimo nariai, ekonomistai, mosuoja Statistikos departamento duomenimis, kad maistas ne pabrango, bet atpigo… Žmonės šaukė, švilpė, juokėsi ir verkė.
Kažkas sako, kad viskas dar labiau brangs, nes tokie ekonomikos dėsniai, Centrinis Europos bankas visada siekia brangimo, o mes pasirinkom tokią tvarką stodami į Europos Sąjungą. Pasirinkom. Ir atrodo, kad gavom tai, ko jau niekas nebegali sukontroliuoti: kainų, prekybos centrų politikos. Ekonomistas Gitanas Nausėda laidoje mintijo, kad jeigu iš kažkur tų pinigų surandat daugiau, nei gaunat, reiškia turite vokeliuose, reiškia, kad juose slypi didelė šešėlinė ekonomika.
Atseit, ir vėl jūs, vagys kalti, vokeliuose turit, nuo valdžios slepiat. O man norisi paklausti, kiek žmonių gyvenančių Lietuvoje laiks nuo laiko sau ar savo verslui gauna emigrantiškas „injekcijas“?
Emigrantų atostogos ir vestuvės, statomi namai Lietuvoje su tikėjimu kada nors grįžti, senų tėvų ar likusios dalies šeimos Lietuvoje išlaikymas, kokybiškių, vienetinių prekių pirkimas? Gal iš čia tie šešėliniai pinigai? Ar kas nors kada nors apskaičiavo emigrantų parvežamus pinigus į Lietuvą?
Nežinau kiek kartų esu girdėjusi istorijas apie tai, kaip kažkokį grįžusį su pinigais emigrantą paliko pliką basą už nieką: nelegaliai pardavė jo namą, sukurpė nebūtą bylą ir tampė tol, kol šis neapsikentęs susimokėjo kyšį, baudą… Per laidos filmavimą ir vėl girdėjau tokią istoriją. Korupcija tokio mąsto, kad sunku ją suvokti.
Visi, kas kiek nors susidūręs su sistema, kalba apie tai. Mano sutiktas jaunas verslininkas pasakojo: „Buvo prikibę, būtų pripaišę „baudžiamąją“, susimokėjau. Mieloji, jeigu bandytum įsivaizduoti korupcijos Lietuvoje mąstą, tai kad ir kokį jį beįsivaizduotum, žinok, kad jis yra daug daug didesnis.“
O laidos dalyvis Marius pasakojo, kaip prokurorė jį verčia pasirašyti skolos vekselį.
Kažkas tyliai laukia „Lidl“ – ateis, pigiai valgysim, palengvės.
O mano bičiulis pasakojo, kad jo artimas žmogus dirba ten, valdžioje, ir žino, jog „Lidl“ atidėjo savo atėjimą pusei metų, nes turi peržiūrėti kainų politiką. Atseit, negali prekės kainuoti daug pigiau, nes esantys rinkoje tinklai užpjaus skundais, tarnybomis.
Todėl „Lidl“ peržiūrės savo kainas pagal Lietuvos rinką, na šiek tiek pigiau, nei dabar LT galima rasti, bet ne taip, kaip kitose šalyse. Ir vėl tik špyga taukuota…
Nuo pačio viršaus iki apačios. Ir nieko negali padėti paprastam kaimiečiui, prie kurio sodybos policininkas beveik kas vakarą pasistato automobilį ir eina į pamiškę šaudyti. Pati tuos šūvius girdėjau.
Ką šaudo? Brakonieriauja, nes jeigu būtų legali medžioklė, būtų ne vienas ir ne kas vakarą. Jonas, šalia kurio namo policininkas tarsi akis badantį priekaištą kaskart palieka automobilį, pyksta, viduje verda, grąsina įskųsti, bet žino, kad įskundęs pasidarys tik pats sau blogiau – jo smulkus versliukas bus užmėtytas tarnybų ir instancijų patikrinimais. Todėl tyliai pyksta, man pasakoja, bet nieko padaryti negali.
Bebūnant tą savaitę Lietuvoje sutikau ne vieną dar vis optimistiškai nusiteikusį, kažką gražaus ir naujo kuriantį tautietį. Tarsi vyšnias ant torto. Anksčiau man Lietuva atrodė, kaip sluoksniuotas tortas: visko jame yra, ir blogo ir gero, ir apie tą korupciją žinojau. Ir apie sėkmingas verslo istorijas, šviesius, gerus žmones, gražią gamtą žinojau. Ir man tie torto sluoksniai buvo normalūs, kaip ir bet kurios kitos šalies.
Na, gal man nelabai kai kurie skanūs ir įkandami dėl asmeninės susiklosčiusios situacijos, bet tikrai nerėkiau garsiai, kad Lietuvoje gyventi neįmanoma. O šiandien TV laidoje per filmavimą rėkiau.
Tai ką išgirdau, pamačiau per savaitę Lietuvoje, visas lietuviškas tortas man atrodo sugedęs, net ir tie sluoksniai, kurie buvo skanūs ir valgomi yra absoliučiai užnuodyti. Taip, tą bjaurų, nevalgomą tortą dar vis puošia skanios vyšnios: fantastiškus dalykus dar vis kuriantys menininkai, muzikantai, amatininkai, auksarankės mamos ir mokytojos, tačiau tos vyšnios tokios brangios, kad torto įpirkti neįmanoma.
Buvau Dizaino savaitės renginyje, mačiau begalę lietuviškų rūbų, papuošalų, tačiau jų kainos tokios, kad nustoji kvėpuoti. Suprantu juos ir tas kainas – nepažįstu nei vieno sėkmingo smulkaus verslininko. O jeigu toks yra, tai jo istorija yra visoje Lietuvoje žinoma sėkmės istorija, labiau išimtis, nei taisyklė. Mokesčių našta smulkiąjam verslui tokia, kad jos neįmanoma panešti.
Apie emigraciją kalba net tie, kurie daugybę metų sėkmingai verslauja, pasistatę naujus, gažius namus: „Negalim daugiau, nebegalim kvėpuoti. Nepragyvenam. Vyras vis kalba ir kalba, kad važiuokim gyventi į Vokietiją. Bet tai kaip paliksi namus? Kas čia viską prižiūrės?“
„Mano mamai išoperuoti limfmazgiai ir nupjauta krūtis po vėžio, vienos rankos nepakelia. Gaudydama mirštantį tėtį, susilaužė kitos rankos raktikaulį – atėmė ir kitą ranką. Ne pensininkė dar, bet dirbti negali. Gauna 110 eurų išmoką, kaip jai gyventi?“ – jau važiuojant į Kauno oro uostą telefonu pasakoja draugė.
Valdžia. Artėja rinkimai, kažkas mosuoja pažadais sumažinti kai kuriems produktams pridėtinės vertės mokestį, kažkas prieštarauja, kad tai vistiek nieko nepakeis ir žmonės dėl to netaps sotesni. Kažkas organizuoja akciją neiti tris dienas į prekybos tinklų parduotuves, tačiau aš nebetikiu, kad ta akcija pasiseks ar ką nors pakeis, nes lietuviai turi išskirtinį bruožą ir kokioje nors pasaulinėje statistikoje užimtų pirmą vietą: KANTRYBĖ ir KANČIA.
Valdžia kalba apie tai, kad vaikų namų nebeliks. O studijoje Gražina, užauginusi jau 30 ir dar auginanti 16 sako, kad jos veikla traktuojama kaip individuali ir iš visų gaunamų išmokų jai reikia vėl sumokėti beveik pusę gautų pinigų mokesčiams. Šeimynos ir vaikų globa traktuojama kaip verslas. Matyt, labai pelningas „versliukas“. Argi reikia naujų Seimo rinkimų, kad tai būtų pakeista? Net bloga, kad kažkoks valdininkėlis negali vieno parašo padėti ir viskas pasikeistų, juk ne apie milijonus kalbam, juk tų šeimynų tiek daug nėra… Gal dėl to ir nėra? Kasžin ar tokie „versliukai“ kuriame tik dėl pasipelnymo.
Valdžia pamosuos Statistikos departamento skaičiukais prieš nosį ir vėl visi tarsi su rožiniais akiniais: „Bet Lietuva nepriklausoma, bet Lietuvoje tokia graži gamta ir žmonės tokie geri. Bet Lietuvoje irgi gera gyventi, o tam, kuriam bloga, bus bloga bet kokioje šalyje“, – porina kitas TV laidos dalyvis, asmenybės ugdymo treneris ir kiša savo vizitinę tai pensininkei, kuri konteineriuose ieško maisto. Tik vargiai pagalvoja, kad ta moteris kasžin ar turi už ką jam paskambinti.
Žmonės mieli, jeigu niekada nebuvot išvažiavę į užsienį, jeigu netikite ten buvusių nuotraukomis, laiškais apie penkis kartus mažesnes maisto kainas ir penkis kartus didesnius atlyginimus, žmonės, ATSIBUSKIT, jus smaugia, engia, kankina ir verčia žemintis susiklosčiusi sisteminė situacija Lietuvoje, pradedant Seimu ir baigiant brakonieriaujančiu policininku.
Esu iš tų žmonių, kuris ilgai mokėsi ir išmoko net ir pačiose blogiausiose situacijose įžvelgti pliusų, esu didelė optimistė, tačiau tai, ką šį kartą pamačiau ir išgirdau Lietuvoje, mane tikrai varo į neviltį. Visi jaunesni gali išvažiuoti, pradėti iš naujo, nors absoliučiai nenormalūs tokie emigracijos mąstai, tačiau ką daryti tiems, kurie jau senjorai, neįgalūs? Man norisi tik susiimti už galvos ir rėkti arba vemti. Bet aš susiimsiu ir melsiuosi už Lietuvą, nes nieko daugiau negaliu padaryti.
Birutė Jakučionytė – rašytoja, emigrantė, ketvirtus metus gyvenanti Londone, knygų “Moteris iš raudonos audi“ ir „Mano karūna nematoma“ autorė.
