Kur yra Lietuvos inžinerinės pramonės augimo galimybės?

Baltijos šalių inžinerinės pramonės žemėlapyje Lietuva užima lyderės pozicijas. Visapusį šio sektoriaus progresą skatina ne tik verslas, bet ir Užsienio reikalų ir Ūkio ministerijos bei Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos LINPRA veikla.

Tačiau ryškesnio progreso scenarijuje yra faktorių, kurie nepavaldūs racionalioms iniciatyvoms: nuo mūsų nepriklausantis geopolitinis žemėlapis, tik per tam tikrą laiką pasikeičianti karta ir požiūris į verslą bei skirtinga šalių kultūra – tai faktoriai, kurių negalime išvengti, todėl svarbiausia gerai atlikti „namų darbus“.

Lietuvos inžinerinės pramonės įmonės eksportuoja net 70 proc. savo produkcijos, tačiau galime pasiekti dar geresnių rezultatų ir tai yra vienas svarbiausių šių metų LINPRA veiklos prioritetų. Tačiau ne itin palanki pasaulio geopolitinė ir ekonominė situacija bei sudėtingas produktų įvedimo į užsienio rinkas procesas pristabdo įmonių plėtrą užsienyje. Iki geopolitinės situacijos paaštrėjimo Europoje mūsų inžinerinės įmonės nemažai produkcijos realizuodavo Rytų rinkose, tačiau pastaruoju metu didesnį dėmesį sutelkiame į du pagrindinius šios pramonės srities centrus Europoje – Vokietiją ir Šiaurės šalis.

Vokietijos rinka yra didžiulė ir gerai išvystyta, bet joje gerai įsitvirtino Lenkijos ir kitų Vidurio Europos šalių pramoninkai. Lietuviams norint didinti eksporto į Vokietiją srautus, reikia labai išskirtinio produkto, išskirtinės paslaugos – šalyje, kur vystosi Industrie 4.0 kultūra, būti tradicinės pramonės atstovais jau nepakanka.

Šiaurės Europa geografiškai ir kultūriškai yra mums artimas regionas, tad natūralu, kad Lietuvos inžinerinių įmonių pagrindiniais užsakovais tapo šio regiono šalių verslininkai. Vis dažniau į Lietuvą siekdami bendradarbiavimo žvalgosi norvegai, su suomiais realus darbas prasidėjo prieš keletą metų, kai buvo „išsemti“ Estijos inžinerinės pramonės įmonių resursai.

Įdomi Lietuvos inžinerinei pramonei yra Didžiosios Britanijos rinka. Tačiau kaip seksis joje stipriai priklausys nuo britų referendumo dėl narystės Europos Sąjungoje rezultatų.

Nuomonė, jog verta veržtis į visas vadinamas egzotines rinkas, nėra teisinga. Mes dar neturime šioms rinkoms paruošto produkto – šios šalys ieško išskirtinių prekių ženklų. Lietuvos inžinerinės pramonės namų rinka yra būtent Europos Sąjungos rinka. Nors čia eksporto rinka siekia 650 milijardų eurų per metus, mes pasiekiame tik 0,001 proc. šios rinkos.

Lietuva Baltijos šalių kontekste išsiskiria dydžiu, darbuotojų ir inžinerinės pramonės sričių studentų skaičiumi bei patrauklesne kainodara. Visgi daugeliu atveju užsienyje bendrai reprezentuojame Baltijos šalis, ne konkrečiai Lietuvą. Žiūrint geografiškai, mes konkuruojame su Lenkija ir Čekija, tad net ir sudėjus visas tris šalis – Lietuvą, Latviją, Estiją – vis vien esame tik 6 milijonų gyventojų regionas. Praktika rodo, kad Baltijos šalis įvardindami kaip vieną regioną esame geriau pastebimi.

Tikėtina, kad ateityje Lietuvos inžinerinės pramonės sektorių išjudins valstybės pozicija ir siekis, kad įmonės būtų labiau orientuotos į gamybą. Tarptautinėje rinkoje tai yra gerai – mes nepozicionuojame savęs tik kaip paslaugų centrų šalies, veikiame labiau kaip galutinio produkto gamybos šalis. Tai mus išskiria, bet didžiulio proveržio kol kas dar nepasieksime.

Šiandien pasaulyje vis labiau ryškėja kokybiškos vadybos, naujo verslo supratimo, kokybiškesnio produkto poreikis. Šiomis kryptimis turi keistis ir Lietuvos inžinerinės pramonės įmonės. Deja, kai kurioms Lietuvos įmonėms dar sunku suprasti, kad produktas turi būti efektyviai pagamintas, visuomet 100 proc. kokybiškas, pristatomas laiku ir už gerą kainą. Tokio požiūrio diegimas priklauso ne nuo darbuotojų, o tik nuo vadybos, t. y., nuo aukščiausio ir vidutinio lygio vadovų. Didžioji jų dauguma yra dirbę planinės ekonomikos sąlygomis, kur panašių poreikių tiesiog nebuvo. Taigi per ateinančius dešimt metų mes pasikeisime labai stipriai, nes keičiasi karta, o su ja ir vertybės. Požiūrio pokyčiai labai svarbūs ir dėl kitos priežasties – mūsų eksportas yra tiesiogiai susietas su investicijomis: kuo daugiau užsienio šalys investuos Lietuvoje, tuo mūsų pramonės įmonėms taps lengviau į tas šalis eksportuoti.

Šiandien nemažai Lietuvoje esančių gamyklų veikia dar nuo sovietinių laikų. Vidutinis tokių įmonių efektyvumas yra dvigubai mažesnis negu kitų Europos šalių. Daugelis mūsų įmonių dar nėra pasiekusios pakankamai aukšto išsivystymo lygio ir gaminamos produkcijos pridėtinė vertė vis dar išlieka gana žema. Tokios įmonės tiesiog privalės pasikeisti. Būtina investuoti į pažangesnę, brangesnę įrangą, kuri yra našesnė. Taip pat svarbu teisingai sudėlioti procesus ir investuoti į žmones. Tai yra požiūrio klausimas – kaip besikeičiančiomis sąlygomis gaminti tą patį produktą už tą pačią kainą. Vadinasi, tos įmonės, kurios šiandien neinvestuoja į našumą, turės užsidaryti, o jų vietą užims kitos. Arba įmonių akcininkams teks pakeisti vadovus, bent jau jų požiūrį ir dirbti kitaip.