Šiuo metu kaupiantiems antros pakopos pensijų fonduose įmokos į juos nuskaičiuojamos nuo atlyginimo, prie to pridedama įmoka iš valdžios bei „Sodros“ įmoka. Todėl bendrai susidaro kažkur 6 procentai nuo atlyginimo, kas yra ne tokia jau menka suma. Ypač vertinant tai, kad net ir nenorintiems taupyti, 6 procentai jų pajamų yra priverstinai atidedami senatvei. Kas priverstinai mažina ateities išlaikytinių skaičių.
Didžiausias kaupimo ne „Sodros“ sistemoje pliusas yra tas, jog pervedimai į privačius fondus leidžia kiekvienam pensiją susikaupti sau. Kaupdamas į tam tikrą fondą kiekvieną mėnesį žmogus mato ir žino, kiek pinigų turės pensijoje. Be to jis žino, jog atėjus krizei ar šiaip populistų valdžiai, jo pensijos dalis nebus nurašyta kokiems valstybiniams tikslams ir jis gaus tiek, kiek susikaupė.
Dar vienas didelis pliusas tas, jog kaupiant net labai konservatyviuose pensijų fonduose, ypač tai darant jauniems specialistams nuo pat darbo santykių pradžios, tikėtina pensija išauga maždaug 30 procentų, lyginant su tik iš „Sodros“ potencialiai gautina pensija.
Jei bus atstatytos į pensijų fondą pervedamos sumos, kurios buvo smarkiai sumažintos po krizės, kaupiantiems II pakopoje, lyginant su kaupiančiais tik per „Sodrą“ , pensijos bus didesnės net 40 ar 50 procentų.
O jei žmogus nusprendžia savarankiškai kaupti ir trečioje pakopoje, bei prie to kaupimo prisideda ir darbdavys, senatvės pensija, lyginant su tiesiog valstybine, gali būti didesnė net dvigubai. Ypač įvertinus 15 procentų mokestinę grąžą.
Todėl dabar vykstanti pensijų reforma (II ir III pakopos), nors ir nėra tobula, tačiau leidžia žmogui kaupti pačiam sau ir nebijoti, jog valdžia ims ir nurašys dalį senatvei skirtų santaupų ekonominių sunkumų metu.
Tuo pačiu metu tokia sistema leidžia valstybei mažiau resursų skirti ateities socialinių išmokų problemoms, kurios susidarys dėl visuomenės senėjimo. Dabartinė mūsų (ir ne tik mūsų) sistema labai ydinga tuo, jog pensijos yra mokamos iš dirbančiųjų pinigų. O dirbančiųjų skaičius pastoviai mažėja, kai tuo tarpu gaunančių pensiją vis didėja.
Dabartiniai pensininkai savo pensijas užsidirbo teoriškai bet ne praktiškai. Jų pensijos mokamos iš dirbančiųjų įmokų į „Sodrą“ , o ne iš kiekvieno jų asmeniškai sutaupytų pinigų. Tai reiškia, jog dirbantieji privalomai mažina savo santaupas ir šiandienį vartojimą tam, kad pensininkai galėtų gauti bent minimaliam pragyvenimui reikalingas pajamas.
Tai nėra gerai iš visų pusių. Pensininkai negauna pakankamų pajamų, gyventojai negali pakankamai taupyti, valstybė turi sukti galvą, kaip pagerinti dabartinių pensininkų gyvenimą ir sutvarkyti viską taip, kad ateityje problema išnyktų.
Norint sutvarkyti šią problemą reikia palaipsniui pereiti prie sistemos, kurioje kiekvienas pensiją didžiąja dalimi susikaupia sau. Žinoma, kažkiek pinigų ir toliau turi būti pervedama į bendrą katilą, iš kurio bus mokama tiems, kurių atlyginimai buvo mažesni ar dėl kažkokių priežasčių sukaupti pakankamos sumos pensijai nepavyko.
Tačiau vis tiek turi būti brėžiamas aiškus tikslas – pensijai pinigus susikaupti turi pats. Nes ttai, vertinant demografines tendencijas, yra vienintelis realus scenarijus, leidžiantis valstybei normaliai funkcionuoti po 20-50 metų.
Tuo tarpu dabar pradėjusios sklisti idėjos, jog kaupiantiems II pakopoje iš valstybės pinigų pervedinėti nereikia yra grįžimas į seną sistemą. Kur valstybė padeda kaupti ne sau, o dabar kaupiančiųjų sąskaita stengiasi gerinti gyvenimą esamiems pensininkams. Kas gali veikti tik tuo atveju, jei dirbančiųjų pastoviai daugėja, o pensininkų pastoviai mažėja.
Juokingiausia, jog siūlantysis net nesupranta, kodėl ir iš vis, kad tai yra blogai. Jam atrodo, kad ateities pensininkų atlyginimai atsiras iš oro, o svarbiausia pagerinti dabartinių pensininkų gyvenimą. Taip pat nepanašu, kad jis suprastų, kodėl dabartiniai pensininkai gauna tokias mažas pensijas. O išgirdęs tokį klausimą greičiausiai atsakytų kažką panašaus į „nes Kubilius sumažino“.
Kad ir kaip norėtųsi pagerinti dabar pensijoje esančių žmonių gyvenimą, tačiau gilinti ateities problemas, siekiant lengvų ir ekonomiškai neefektyvių sprendimų šiandien, negalima. Tokie pasiūlymai yra populistiniai ir tiesiog vaikiškai naivūs. Pensininkai, kad ir kaip ciniškai tai skambėtų, pridėtinės ekonominės vertės valstybei nekuria. Ją kuria dabar dirbantieji.
Todėl norint kažką sukurti, padidinti, pagerinti reikia arba efektyvinti dirbančiųjų veiklą ir visaip didinti jų realias pajamas, arba pakeitimus atlikti ateities gerovės sąskaita. Antrasis sprendimas visuomet lengvesnis, nes užtenka atimti ir perdalinti. Tačiau tik pirmasis garantuoja ilgalaikę naudą.
Belieka tikėtis, jog šis naujas buko populizmo daigas greitai bus sunaikintas ir valstybės socialinė sistema nepradės degraduoti ir judėti link iš fantazijų pasaulio ištraukto modelio, kuriame pinigai atsiranda iš oro.
Nes net įvertinus dabartines reformas, link kaupimo sau judame per lėtai. Tiek patys gyventojai, tiek valstybė, turėtų žymiai didesnę atlyginimų dalį priverstinai pervesti į taupymui skirtas investicines ar kaupiamąsias sąskaitas. Būtų visai protinga, tokie pervedimai sudarytų 15 ar net daugiau procentų gaunamų pajamų.
Tačiau deja toks siūlymas greičiausiai niekada nebus įgyvendintas, nepaisant to, kad tai sutvarkytų iš esmės visas su socialiniu draudimu susijusias problemas ir panaikintų visus „Sodros“ deficitus.
