A.Chmieliauskas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad šių laikų darbo rinkoje vienos srities specialistams išsilaikyti yra sunkiau, nei anksčiau, nes dabartinė darbo rinka reikalauja ir kitos svarbios savybės.
– Kaip Lietuvoje gyvenančiam žmogui suvaldyti savo finansus? Juk tiek minimali, tiek vidutinė, tiek penkių tūkstančių eurų mėnesinė alga reikalauja planavimo.
- Aukštos kokybės verslo vadybos, ekonomikos studijos galbūt netapo nusistovėjusia tradicija per 25 nepriklausomybės metus, nors šių studijų yra beveik kiekvienoje Lietuvos aukštojoje mokykloje. Net tvirtinama, kad Lietuvoje aukštosios mokyklos šiose srityse paruošia per daug specialistų.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Tam, kad žmogus išmoktų valdyti finansus, jis turi jų turėti. Labai sunku išmokti finansų valdymo žmogui, kuris pinigų turi tiek, kad vos pakanka pragyventi.
Mokytis taip pat reiškia ir mokytis iš klaidų. Norint mokytis iš klaidų, reikia tam tikra prasme būti atspariam, reikia gebėti imtis rizikos. Žmonės, kurie neturi daug pinigų, finansinėje srityje negali imtis rizikos, arba negali rizikuoti reikšmingai.
– Tačiau žmogui norisi ir pasitaupyti juodai dienai, ir apsirengti, o verslumo žinių lietuviams trūksta. Nuo ko pradėti?
– Nedaug pajamų gaunantys žmonės turi elgtis taip, kad itin minimizuotų bet kokią riziką. Tai yra banali klasika – norint išvengti rizikos, reikia nieko nedaryti. Jeigu neturi galimybės eksperimentuoti, neturi ir galimybės išmokti pakankamai daug.
Kiekvienas supranta, kad turint labai nedaug pinigų, reikia itin atsakingai su jais elgtis. Tai reiškia, kad patirtys, ką su tais pinigais daryti, yra labai ribotos.
Finansų valdymas tam tikra prasme yra paremtas galimybe rinktis. Bet jeigu žmogaus didžioji pajamų dalis išeina buto nuomos ir susijusių sąskaitų apmokėjimui, vaistams ir maistui, kaip ir nelieka pasirinkimo. Jis gali rinktis labai nedaug kur.
– O kokia ta riba?
-Tą ribą sieju su viduriniąja klase. Kiekvienos valstybės supratimas, kas yra vidurinė klasė, skiriasi. Bet vienaip ar kitaip, sveiku protu nesunku suvokti, kas yra vidurinioji klasė vienokioje ar kitokioje visuomenėje.
Yra toks požiūris, pagal kurį visuomenės gerovę lemia viduriniosios klasės plotis. Tokiose valstybėse kaip Lietuva tas vidurinysis sluoksnis vis dar yra labai mažas.
Tiems, kurie yra žemiau viduriniojo sluoksnio, kalbos apie finansų tinkamą tvarkymą, yra per ankstyvos. Tad iš esmės šis klausimas yra adresuotas viduriniojo sluoksnio atstovui.
Tikiu, kad Lietuvoje ta vidurinė klasė ir jos ugdymas ir formavimas susilauks didesnio dėmesio.
– Gyvename kaitos, žaibiško greičio amžiuje. Galbūt nuo šiol, norėdamas uždirbti daugiau, žmogus irgi turi toks tapti? Greitas ir lankstus.
– Prisimenu seną palinkėjimą, linkintį žmogui žinoti kai ką apie viską, ir viską apie kai ką. Mūsų laikais toks palinkėjimas dar aktualesnis. Anksčiau, prieš kelis dešimtmečius, tas platusis išsilavinimas buvo ne tiek aktualus, buvo galima būti pakankamai siauru specialistu.
Dabar vėl grįžo renesansinio žmogaus laikas. Grįžo poreikis pakankamai gerai susigaudyti pasauliniame reiškinių spektre.
Tačiau lygiai taip pat egzistuoja poreikis pakankamai gerai išmanyti vieną sritį. Tad šiuo metu rinkoje matome poreikių samplaiką – reikia ir lanstaus specialisto, išmanančios daugiau sričių, bet norima, kad toks darbuotojas dar ir gerai išmanytų savo sritį.
– Kokią ateitį prognozuotumėte vienos srities specialistams, kurie savo darbą atlieka nepriekaištingai, tačiau lėtai, nes reikia viską patikrinti du kartus?
– Amžių eigoje rinkos poreikiai kaitaliojasi. Būna specialistų laikas, būna žmonių-universalų laikas. Dabar tai kažkaip eina kartu.
Vienas iš vadybos studijų tikslų – išmokyti siauros specializacijos žmones dirbti organizacijoje kartu. Todėl vis labiau populiarėja programos, kurios skirtos, pavyzdžiui, technologijų specialistams. Ten jie gauna žinių, kaip susikalbėti su užsakovu, klientu, kaip dirbti komandoje. Tokios studijos padeda jiems suprasti, kuo skiriasi individo ir organizacijos tikslai ir poreikiai.
Vienos srities specialistai dabar turi dirbti komandose su kitų sričių specialistais. Tai reiškia, kad tam, jog darbuotojai galėtų susikalbėti tarpusavyje, jiems reikia tam tikrų meta-gebėjimų, peržengiančių jų specialybės ribas.
Viliuosi, kad aukštasis mokslas Lietuvoje gali padėti žmogui prisitaikyti prie šio darbo rinkos kaitos greičio.
