Lietuviai – darbštūs ar tik tokiais apsimeta?

Tyrimai rodo, kad maždaug kas trečias lietuvis nėra patenkintas savo darbo sąlygomis, bet po darbo dar atlieka su darbine veikla susijusias užduotis.

Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas prof. dr. Buguslavas Gruževskis kalbėdamas apie lietuvių darbštumą sakė: „Lietuviai labai darbštūs. Tą rodo ir įvairūs tyrimai. Įdomu tai, kad viename tarptautiniame vadovų tyrime patį darbą, kaip svarbiausią vertybę, pažymėjo tik lietuviai. Esame linkę pabrėžti per darbą pasiekiamas materialines vertybes, prestižą. Europa nuo to jau tolsta, labiau akcentuoja tokias poindustrines vertybes kaip laimė, meilė.“

Darbštumas lietuviams, pasak jo, yra ir materialiųjų vertybių pasiekimo priemonė, bet kartu ir tarsi tam tikras kompensacinis veiksnys, leidžiantis užpildyti kitų gyvenimo sričių spragas. Tačiau neįmanoma nepastebėti, kad lietuviams dėl tokio pat rezultato tenka paplušėti kur kas daugiau nei kai kurių kitų ES šalių piliečiams.

 “Kai kalbame apie europinio lygio vidutinį vartojimą, net ir turint darbą ir gaunant darbo užmokestį lietuviui reikia dirbti daugiau.

Ne mažiau svarbu ir aplinka – darbo valandos įkainis Lietuvoje yra vienas žemiausių. Jei negyvenate tik savo kaimo ar miestelio aktualijomis, o kartais vykstate  atostogų į užsienį, perkate ką nors, tai jums tenka skirti gerokai daugiau laiko ir įdėti daugiau pastangų, kad galėtumėte uždirbti tokias pat pajamas kaip kitų šalių dirbantieji“, – kalbėjo B.Gruževskis.

Pasak jo, kalbėti apie statistinį lietuvį paprasčiau, bet iš tiesų visuomenė yra labai susiskirsčiusi – tiek pagal pajamas, nuostatas, kultūrines vertybes ir kitus rodiklius. „Šis susiskirstymas didėja. Išgyvename sudėtingą laikotarpį, ir daugeliui pajamų turinčių žmonių labiau trūksta dvasinio pagrindo sureikšminimo – džiaugsmo, draugystės, pagarbos. Būtent dėl to labiau įtampas mūsų visuomenėje jaučia tie žmonės, kurie turi ir pinigų, ir valdžios, bet per darbą apriboja visaverčio gyvenimo galimybes“, – sakė jis.

Anot B. Gruževskio, net jei kartais lietuviai ir pavadinami darboholikais, dėl to įsižeisti nederėtų, nes tai teigiama savybė, bet turinti tam tikrų negatyvių aspektų. „Pamenu, teko nemažai bendrauti su išeiviais Lotynų Amerikoje. Tai buvo kultūringi, darbą laikę vertybe žmonės. Šiuo metu reikia daugiau prekybinės gyslelės, anksčiau to lietuviams trūko, bet darbo atžvilgiu esame tikrai užsispyrę.

Lietuvis – tai pasitikintis savimi ir tvirto charakterio asmenybė, bet kaip tautai – šiek tiek trūksta bendruomeniškumo. Matyt, jam formuotis buvo nepalanki aplinka. Reikia daugiau dėmesio skirti edukacijos programoms, naujoviškam ugdymui“, – kalbėjo B.Gruževskis.

Vienas svarbiausių uždavinių šių dienų visuomenei – ugdyti laisvą ir gebantį gyventi visavertį gyvenimą žmogų. Mokslininko nenustebino ir tai, kad net ir būdami viena koja ligos patale lietuviai eina į darbą: „Aplinka – maži atlyginimai, mažos socialinės išmokos, nepasitikėjimas – lemia, kad žmogus priima tokį sprendimą“, – teigė jis.

Itin gerai tikras ir tariamas lietuvių darbštumas atsiskleidžia tiriant, kaip elgiasi susirgę ar biure nosimi šniurkščiojantį kolegą sutikę tautiečiai. „InMedica alfa“ psichologė ekspertė Alina Butkevičienė įsitikinusi, kad požiūris į sergantį darbuotoją ar kolegą atskleidžia ir mūsų požiūrį į darbą.

„Prisiminkime „Sergu atsakingai“ inicijuoto tyrimo rezultatus. Jie atskleidė, kad net 75 proc. apklaustų darbuotojų ėjo į darbą jausdami peršalimo simptomus, o amžiaus grupėje nuo 18 m. iki 49 m. tokių buvo net 82 proc. Didžiąją mūsų visuomenės dalį sudaro kaip tik tokio amžiaus žmonės, taigi keltina prielaida, kad visuomenė toleruoja sergantį darbuotoją, nes pati nesijaučia tokia saugi, stipri ir sveika, kad pajėgtų elgtis drąsiai ir netoleruoti sergančio kolegos“, – teigė ji.

Tyrimo rezultatai taip pat atskleidė, kad net 90 proc. darbuotojų pasisakė už tai, kad kolegos turėtų patys pastebėti negalavimo simptomus ir priimti sprendimą nedirbti.

„Ir čia turime prieštaravimą: visuomenė dažniausiai toleruoja sergantį darbuotoją, tačiau sergančiojo kolegos, o jie taip pat yra visuomenės dalis, dažniausiai jį vertina neigiamai. Šį prieštaravimą galime bandyti suprasti per saugumo prizmę. Kaip mes reaguojame, kai atėję į darbą sutinkame sergantį kolegą? Dažniausiai rodome nepasitenkinimą, kartais net pyktį, jaučiamės nejaukiai šalia kosulio varginamo ir sloguojančio žmogaus“, – kalbėjo psichologė.

Anot jos, tuomet netenkama saugumo jausmo dėl savo sveikatos ir norima, kad sergantis kolega sveiktų namuose, nekeldamas pavojaus aplinkiniams. „Bet kai susergame patys, dažniausiai einame į darbą teisindamiesi, jog privalome dirbti,  kiti mūsų darbų nenudirbs, nes nesureikšminame ligos simptomų, bijome netekti dalies pajamų ir dėl aibės kitų mūsų pačių sugalvotų priežasčių. Netenkame saugumo jausmo dėl savo statuso, pajamų ir darbinių santykių, tačiau visos baimės kyla iš poreikio būti reikalingam, įvertintam, svarbiam, jaustis saugiai net sergant“, – aiškino A.Butkevičienė.

A. Butkevičienė užsiminė ir apie kitokią situaciją: „Gali būti ir taip: atėjęs į darbą susirgęs darbuotojas nori ne dirbti, o sulaukti kolegų dėmesio, užuojautos ir net pagyrimo už tokį poelgį, gal net  kolegų pasiūlymų nudirbti jo darbus, nes jis, „vargšelis“, serga.“

Apie tai, kur slypi diskomforto ir kaltės jausmo ištakos, kai net ir sirgdamas darbuotojas likęs namuose stresuoja, pašnekovė sakė: „Šiais skubos laikais jaustis saugiai net ir sergant kartais būna neleistina prabanga, tačiau, kai darbuotojas pats sau neleidžia pasimėgauti šia prabanga, jis gali pradėti išgyventi stresą net ir likęs namuose. Kai jis jaučiasi finansiškai stabilus, ramus dėl socialinių garantijų, profesinio pastovumo, kolegų supratingumo ir jaučia vadovų palaikymą, darbuotojas leidžia sau atsakingai bei saugiai sveikti namuose. Nesijaučiantis saugiai, net ir likęs namuose, jaus diskomfortą ir kaltę, kad kolegoms teks nudirbti jo darbus, kad vadovas bus nepatenkintas, kad kils grėsmė netekti darbo ar dalies pajamų – tai pirmiausia signalizuoja apie artimųjų nepalaikymą ir nesupratimą.“

Ar yra ryšys tarp įmonėje vyraujančio mikroklimato ir darbuotojo pasirinkimo sirgti prie darbo stalo ar namuose? „Teigiamas, pozityvus, saugus mikroklimatas skatina darbuotojo atsakomybės jausmą. Pirmiausia atsakomybės už save. Kai santykiai tarp kolegų tinkami, abipusiškai patikimi, ligos atveju jie pasireiškia per užuojautą, supratingumą, palaikymą. Tinkamas mikroklimatas dažnai net per atstumą teigiamai psichologiškai veikia namuose serganti darbuotoją – jis linkęs kuo greičiau pasveikti ir grįžti į darbo vietą, kur jaučiasi reikalingas ir saugus.

Neigiamas, negatyvus, nesaugus mikroklimatas žlugdo darbuotojo atsakomybės jausmą, gali sukelti daug baimių, ypač, kai darbdavys nuolat primena, kad darbuotojas yra pakeičiamas, kad tokių kaip jis yra daug, kad jis niekur kitur nebus reikalingas.“

Anot pašnekovės, tai sukuria nepagarbos, nedėkingumo, nepasitikėjimo santykius tarp darbdavio ir darbuotojo: po ilgametės  patirties tokiose įmonėse darbuotojas dažnai pasijunta menkavertis, nereikalingas ir stengiasi išsilaikyti bent šiame darbe, net jei tenka dirbti susirgus. Taip pat baimę gali sukelti užslėpti kolegų ketinimai, pridengti draugiškumu, kolegiškumu. Jie gali kilti iš pavydo, noro užimti sergančio kolegos vietą, noro įtikti vadovybei perėmus sergančio kolegos darbą ar jo dalį.

Iniciatyvos „Sergu atsakingai“ iniciatorė Jurgita Unčiurytė-Bakšienė atkreipė dėmesį, kad labiausiai savo sveikata nesirūpina jauni žmonės: 18–49 m. amžiaus grupėje net 82 proc. nepaisė ligos simptomų ir ėjo į darbą.

Vyresni nei 50 m. savo sveikata nesirūpino šiek tiek mažiau – tokių buvo 61 proc. Vyresnių žmonių grupėje didžiausia dalis apklaustųjų motyvu nurodė baimę netekti dalies pajamų. Taigi, galima teigti, kad tokiam darbuotojų elgesiui įtakos turi ne tik sąmoningumo stoka, bet ir socialinio draudimo politika.

„Tyrimo analizė rodo, kad iš dalies darbuotojus taip elgtis verčia nusistovėjusios vidinės įmonės taisyklės: pavyzdžiui, daugiau nei 200 darbuotojų turinčiose įmonėse dėl galimo darbuotojų simuliavimo laisvadieniai sergant neskiriami net 40 proc. atvejų, 101–200 darbuotojų – 33 proc., 50–100 darbuotojų – 7 proc., iki 50 darbuotojų – 0 proc.

Taip pat tyrimas atskleidė paradoksą: nors 91 proc. darbdavių teigė, kad peršalusiems darbuotojams suteikia laisvadienius, dėl to, kad susirgo ir nėjo į darbą, 34 proc. darbuotojų sulaukė pastabų: 7 proc. jų teigė sulaukę priekaištų iš vadovų, iš abiejų – vadovų ir kolegų – 27 proc. Taip tiesiogiai ir netiesiogiai darbuotojas jaučia spaudimą ateiti į darbą sirgdamas“, – sakė pašnekovė.

Akivaizdu, kad darbuotojų baimė prarasti darbo vietą ar darbo užmokestį yra pagrįsta. Tyrimas parodė, kad net 60 proc. darbdavių nekreipia dėmesio į sergančius darbuotojus, o 8 proc. vadovų pažymėjo, jog dėl įmonės produktyvumo netoleruoja neatvykimo į darbą net ir tuo atveju, kai darbuotojas turi nedarbingumo pažymą.