Nes dažnai papildomi pinigai yra arba tiesiog traukiami iš oro, kas reiškia didėjantį biudžeto deficitą ir skolą, arba tiesiog visų dirbančiųjų nuskausminimą. Nesvarbu, ar tie dirbantys būtų įmonių savininkai, ar vidutiniai darbuotojai, ar mokytojai ir policininkai. Bet kadangi biudžetas nėra magiška kepurė, pilna nesibaigiančio gėrio, o politiko tikslas nėra skaičiuoti iš kur, galutinis rezultatas beveik visuomet reiškia, jog socialinių išmokų didinimo pasiūlymas anksčiau ar vėliau garantuotai pakenks valstybei.
Žinoma, egzistuoja ir racionalūs pasiūlymai. Pavyzdžiui dr. Raimondas Kuodis tokių yra pateikęs ne vieną. Šiuose pasiūlymuose iš esmės pertvarkomi mokesčiai ir galutiniame rezultate pinigų įplaukos daug nesikeičia, bet smarkiai padidėja tų pinigų efektyvumas. Tai padaroma tiesiog viską optimizuojant.
Tokia optimizacija yra įmanoma ir net ne visai sudėtinga. Tačiau dažniausiai politiškai neįdomi, nes pirmiausia, reikėtų paaiškinti rinkėjams, kas iš to bus gero. O kai pats nesupranti, kaip tai veikia, paaiškinti kažkam visai sudėtinga. Be to, net ir paaiškinus, optimizacija neskamba taip pat gerai, kaip didinimas. Ir šiaip, dažnai politikai galvoja, kad gudrūs žodžiai rinkėjams nepatinka.
Gerai, jog norint padidinti socialines išmokas, galima eiti ir trečiu keliu. Kuris politiškai dar geresnis, nes lozunguose skambėtų labai puikiai, o ir yra įgyvendinamas. Tiesa, su tam tikrais kabliukais.
Tad koks gi tas trečias kelias? Labai paprastas. Norint pakelti socialines išmokas, reikia pakelti vidutinį atlyginimą.Tik tiek. Vietoj to, jog politikai orientuotųsi į socialinių išmokų didinimą, galima būtų orientuotis į vidutinio atlyginimo augimą. Tai automatiškai gerintų pragyvenimą tiek gyvenantiems iš vidutinio, tiek iš minimalaus atlyginimo, tiek iš pensijų ar kitų socialinių išmokų. Nes būtent vidutinis atlyginimas yra tai, kas sukuria didžiąją dalį viso kito.
Šiokia tokia bėda, jog vidutinio atlyginimo pakelti vien parašius įstatymo projektą neišeis. Tam teks kurti ilgalaikes strategijas, keisti darbo kodeksą, liberalizuoti migraciją ir darbo rinką, traukti užsienio įmones į Lietuvą. Bet kadangi dalis šių dalykų jau ir taip daroma, tai visiškai realu, jog būtų vykdomi ir kiti.
Esminis šio kelio skirtumas nuo konvencinių tas, jog nereikėtų nieko iš nieko atiminėti ir perdalinti. Na taip, tam tikrai žmonių grupei reikėtų pradėti dirbti galva, o ne PR agentūromis ir pastovėjimais ant bačkos provincijos kultūros namuose, tačiau rezultatas būtų to vertas.
Ir, nors tai gali nuliūdinti, šis kelias vienintelis, siekiant ilgalaikių tikslų. Nes mokesčių sistemos optimizavimas, nors tikrai reikalingas ir naudingas, tačiau reiškia tų pačių pajamų perskirstymą. Žinoma, teisingas perskirstymas gali įtakoti progresą ir visuomenės gerovės didinimą bei pajamų augimą.
Tačiau žymiai labiau valstybės turtėjimą paveiktų ir paspartintų strategija, skirta vidutinio piliečio pragyvenimo lygio gerinimui. Kuri prasidėtų nuo pilietinio ugdymo ir švietimo, o baigtųsi ties kiekvieno darbuotojo ar verslininko gebėjimu konkuruoti tarptautinėje rinkoje ne tik prašomos kompensacijos dydžiu, bet ir sugebėjimais bei žiniomis.
Turėtų atrodyti keista, jog viskas yra taip paprasta. Bet dažnai paprasti dalykai yra nepastebimi dėl savo paprastumo. Galima iki nukritimo ginčytis, jog toks pasiūlymas nėra konkretus ir tikslus, todėl nėra įgyvendinimas. Bet ir strategija išsilaipinti Mėnulyje iš pradžių nebuvo labai detalizuota. Būtent nusiteikimas ir ryžtas ją vykdyti padėjo pagrindus reikiamoms detalėms atsirasti ir pasiekti tikslą.
Tad ir vidutinės algos auginimas turėtų būti traktuojamas ne kaip taktinis vienu veiksmu įvykdomas reikalas. Tai turėtų tapti strateginiu tikslu ant kurio būdų lipdomi trumpalaikiai projektai ir taktiniai sprendimai. O paprasčiau, užtektų mąstymą, jog reikia kelti socialines išlaidas nuoširdžiai pakeisti mąstymu, jog reikia didinti vidutinį atlyginimą ir pusė problemų išsispręstų savaime.
Nes energija ir darbas būtų skiriami ne magiškiems triukams, kaip iš niekur paimti gausybę pinigų, o bandymams sukurti turtingesnę visuomenę per ilgalaikį efektą nešančius racionalius veiksmus ir įstatymus.
