Pasipiktinusiųjų netrūko, tačiau greičiausiai politikas buvo teisus: vargu ar įmanoma rasti žmogų, kuris sutiks deramai vadovauti didesnei ar mažesnei įmonei už mažiau nei pusantro tūkstančio eurų. Juolab kad valstybės valdomos bendrovės – toli gražu ne smulkiausios, vienose dirba šimtai, kitose – tūkstančiai žmonių.
Dar nuo 2002 metų galioja Vyriausybės nutarimas, numatęs atlyginimų ribas valstybės kontroliuojamų kompanijų vadovams. Jos susietos su minimaliu mėnesio atlyginimu (MMA).
Mažiausių įmonių vadovams dabar leidžiama uždirbti iki 8 MMA. Stambiausių, kurių metų apyvarta ne mažesnė kaip 144,8 mln. eurų ir jose yra per 3 tūkst. darbuotojų, generalinis direktorius gali tikėtis 14 MMA dydžio algos. Pavaduotojų ar vyriausiųjų finansininkų uždarbis turi būti 10–20 proc. mažesnis.
Nuo šių metų MMA siekia 350 eurų. Tad didžiausių valstybės kontroliuojamų kompanijų vadovai lyg ir galėtų tikėtis 4,9 tūkst. eurų atlyginimo.
Tačiau didindama MMA Vyriausybė valstybinėms įmonėms paliko kitokį dydį apskaičiuojant darbuotojų algas – 247 eurus. Tad tikrosios ribos siekia 3458 eurus. Tai – neatskaičius mokesčių.
Paskirais atvejais leidžiama taikyti dar 50 proc. algos priedą, o nustatytų rezultatų pasiekę administracijos vadovai gali tikėtis ir 55 proc. didesnio uždarbio. Kitaip tariant, per 5,3 tūkst. eurų.
Daugeliui Lietuvos gyventojų tai – kosminės sumos. Tačiau versle, ypač aukščiausiuose ešelonuose, žaidimo taisyklės visiškai kitokios.
Ar prisimenate, kaip buvo nustatytas atlyginimas prieštaringai vertinamiems importuotiems „Snoro“ banko bankroto administratoriams?
Ogi pagal tuomet galbūt daugiausia iš aukščiausio lygio vadovų uždirbdavusio „Teo“ generalinio direktoriaus A.Šikštos algą, kuri siekė 100 tūkst. litų (apie 29 tūkst. eurų).
Vargu ar nuo to laiko geriausiems vadovams mokamos algos privataus kapitalo įmonėse smarkiai sumažėjo. O valstybinėse, kurios neretai tiek apyvartos, tiek kitokiais rodikliais nenusileidžia kitoms ar net jas lenkia, vadovų atlyginimai nekyla.
Nereikia pamiršti, kad daugelis stambių valstybės valdomų bendrovių pačios uždirba pelno ir iš biudžeto neprašo nė cento. Priešingai, moka šimtus milijonų eurų dividendų.
Iš pažiūros galima džiaugtis, kad jų generaliniai ar kitokie direktoriai uždirba mažiau nei jų kolegos privačiame versle. Vadinasi, bent teoriškai valstybei lieka daugiau. Vis dėlto lazda turi du galus, o antrasis kartais smogia itin skaudžiai.
Antai tiek Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijoje, tiek „Lietuvos geležinkeliuose“ yra buvę atvejų, kai vidutinės grandies vadovai uždirbdavo daugiau už aukščiausius.
Mat jų algoms ribos netaikomos, todėl galima mokėti konkurencingą atlygį. Kitaip geri specialistai anksčiau ar vėliau pabėgs.
Taip neseniai nutiko Klaipėdoje, kai uosto direkcijos infrastruktūros direktorius A.Kamarauskas perėjo dirbti į „Klasco“. Jis net neslėpė pakeitęs darbovietę dėl didesnio atlyginimo.
Tris šalies oro uostus valdanti ir pati pelno uždirbanti bendrovė „Lietuvos oro uostai“ susiduria su tomis pačiomis bėdomis: aukšto lygio vadovus, ypač jaunesnius, išlaikyti ypač sunku, kai jie mato, kad tą patį dirbdamas jo kolega privačioje bendrovėje gauna kelis kartus didesnę algą.
Jei dabartinė tvarka nepasikeis, gali būti, kad vienas po kito pasitrauks sėkmingai pertvarkomų energetikos sektoriaus įmonių vadovai, sulaukę kur kas dosnesnių pasiūlymų.
Pavyzdys jau yra – vietoj „Lietuvos dujų“ ir LESTO susikūrusiam „Energijos skirstymo operatoriui“ turėjo vadovauti patyręs A.Ignatavičius, tačiau jis pasirinko darbą bendrovėje „Vilniaus vandenys“. Nors ir neatskleidė, ar šitokį posūkį lėmė didesnė alga, vargu ar tokios reputacijos vadovas eitų dirbti ten, kur mokama mažiau.
Dėl to valstybės kontroliuojamose įmonėse neretai šeimininkauja dešimtis metų joms vadovaujantys ir menkai apie šiuolaikinius vadybos principus nutuokiantys veikėjai. Juk stabilu.
Pakanka pasižvalgyti kad ir į urėdijas, kuriose mohikanai labai retai užleidžia postus daug gabesniam jaunimui. Jei tokio išvis atsiranda.
Kokia gali būti išeitis iš tokio užburto rato? Pirmiausia valstybė turi apsispręsti ir viešai paskelbti, ar toliau sieks valdyti pelno siekiančias įmones.
Jei taip, joms turi būti nustatytos konkrečios užduotys dėl investicijų, apyvartos, pelno ir kitų rodiklių.
Tikslus pasiekusių įmonių vadovams ir kitiems darbuotojams būtų protinga mokėti atitinkantį rinkos sąlygas, o ne keliolikos metų senumo Vyriausybės nutarimu nustatytą atlygį.
Jei kurią nors bendrovę būtų apsispręsta privatizuoti, tektų smarkiai pagyvinti jos veiklą siekiant gauti kuo didesnę kainą. Apsamanoję vadovai to tikrai nesugebės padaryti, o veikliems, matyt, turėtų būti atitinkamai atlyginta už jų pastangas.
