Gal ir neblogai. Tačiau tikrai gali būti geriau. Antai Lietuvos pramonininkų konfederacijos skambiai Metų ekonomikos forumu pavadintame renginyje buvo pateikta aibės receptų, kokių reformų reikia imtis, kad mūsų šalis taptų dar patrauklesnė investuotojų akyse.
Bet nemažai ministrų, Seimo narių ir kitų valdžios atstovų tų receptų net negirdėjo – pasėdėjo, išklausė sveikinimo kalbas ir išėjo. Matyt, laukė kur kas svarbesni reikalai.
Lietuvos valdžia moka garsiai girtis apie pritrauktas investicijas, ne vienas pareigūnas tikriausiai ir iš miego pažadintas išbertų pasaulinių kompanijų, pastaraisiais metais įkūrusių biurus ar atstovybes mūsų šalyje, pavadinimus.
Skaičiai atrodo visai patraukliai. Vien antrąjį šių metų ketvirtį tiesioginės užsienio investicijos (TUI) viršijo 250 mln. eurų ir buvo kone keturis kartus didesnės nei pirmąjį. Birželio pabaigoje sukauptosios TUI sudarė net 13,1 mlrd. eurų: vienam gyventojui – daugiau nei 4,5 tūkst. eurų.
Kaip rodo statistika, daugiausia mūsų šalyje investuoja Švedijos, Nyderlandų, Vokietijos, Lenkijos, Norvegijos, Suomijos kompanijos. Tačiau ir jų vadovai ne sykį baksnojo į kliūtis, kurios trukdo rinktis Lietuvą.
Bene žinomiausias barjeras – visais atžvilgiais pasenęs Darbo kodeksas. Valdančioji dauguma mėgina sukurti naują, bet šįmet jis tikrai neišvys dienos šviesos. Geriausiu atveju bus priimtas parlamento pavasario sesijos metu, blogiausiu – gal net po Seimo rinkimų.
Vis dėlto nereikėtų manyti, kad investuotojams svarbu tik laisvai priimti ir dar laisviau atleisti darbuotojus. Ne ką mažiau svarbios ir smulkmenos. O tokių akmenukų į investicijų greitkelį mūsų valdžia moka pažerti.
Vienas jų – jau daugiau nei metus galiojantis naujas Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo variantas.
Pernai rudenį kilus isterijai dėl grėsmės iš Rytų priimtos pataisos, kurios suvaržė ne vieno investuotojo rankas.
Pagal šį įstatymą, jei norima įsigyti daugiau nei 5 proc. nurodytų verslo sektorių įmonių, būtina gauti specialios komisijos leidimą. Netgi ne gauti: jei komisija, kuriai vadovauja Vyriausybės kancleris A.Mačiulis, o sudaro ją viceministrai ir keletas specialiųjų tarnybų pareigūnų, investuotojui per mėnesį nieko neatsako, vadinasi, ji neprieštarauja sandoriui.
Toks sugriežtinimas iš esmės gal ir nėra prastas, jei ne abstrakčiai išvardyti verslo sektoriai. Tai – energetika, transportas, informacinės technologijos ir komunikacijos, kitos aukštosios technologijos, finansų ir kreditų verslas.
Skaitant įstatymą paraidžiui, vos kelis vilkikus turinčios įmonės pirkėjas jau privalo kreiptis į komisiją, kad ji nustatytų, ar jis nekelia grėsmės šalies saugumui. O ką daryti, pavyzdžiui, populiarų žaidimą išmaniesiems telefonams sukūrusiai jaunojo verslo įmonei, jei ji ieškotų investuotojo? Ar be leidimo irgi nė krust? Juk čia informacinės technologijos.
Šio įstatymo kūrėjai neslėpė, kad pataisos atsirado po to, kai asmenų iš Rusijos valdoma bendrovė šalia Zoknių oro uosto, kuriame kyla ir leidžiasi NATO pajėgų lėktuvai, buvo įsigijusi sklypą ir žadėjo šimtus milijonų investicijų čia neva kuriamam traukiniui, kuris važinėtų styginiais bėgiais.
Kad visa tai – tik pasakos, suvokė net Šiaulių miesto taryba, dar pernai nutraukusi sutartį su svajokliais ar agentais iš Rusijos. Tačiau apsidraudžiant buvo sukurptas įstatymas, dėl kurio dabar normalus legalus verslas turi rūpintis papildomais leidimais, leisti pinigus konsultantams ir gaišti laiką.
Nuo tada, kai šis įstatymas įsigaliojo, specialioji komisija jau apsvarstė 16 prašymų. Tik vienu atveju investuoti nebuvo leista. Nelaimėliu tapo į aviacijos verslą paniręs G.Žiemelis.
Aktyviai Rusijoje besidarbuojantis verslininkas, kurio įmonė dalyvauja statant ketvirtąjį Maskvos oro uostą, negavo leidimo išsinuomoti žemės Vilniaus oro uoste ir čia plėsti lėktuvų remonto veiklą.
Priežasčių komisija neatskleidė, tačiau viešai žinoma, kad Rusijoje verslininkas darbuojasi su asmenimis, kuriems neseniai Vakarai ėmė taikyti sankcijas.
Gal komisija ir buvo teisi. Juolab kad tam pačiam G.Žiemeliui, iš pradžių ketinusiam įsikurti Zokniuose, dar šių metų pradžioje neigiamą atsakymą davė ir Šiaulių valdžia, gavusi informacijos iš Valstybės saugumo departamento.
Tik kam tokiu atveju reikalinga pati komisija, jei jos darbą gali atlikti ir kitos institucijos?
Sakykime, nelabai suvokiamas ir reikalavimas kreiptis į komisiją investuotojams į finansų sektorių. Juk jį prižiūrėti patikėta Lietuvos bankui, kuris privalo bendradarbiauti ir su teisėsaugininkais, ir su saugumiečiais. Lygiai taip pat yra Ryšių reguliavimo tarnyba, prižiūrinti informacinių technologijų sektorių.
Aišku, šalies saugumo saugikliai svarbu. Tačiau kai tai akivaizdžiai ima trukdyti investuotojams, kurie dažniausiai jokių kitų interesų, išskyrus verslo plėtrą ir pelną, neturi, darosi nesuprantama.
