Apie ją plačiau galima sužinoti iš 2013 gruodžio 16 LAT nutarties pagal ieškovo V.V.N. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 gruodžio 7 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 kovo 7 nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškinį atsakovui bankui SNORAS dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimų.
Ieškovo ir atsakovo ginčas tuomet kilo dėl jų sudarytų sutarčių teisėtumo, grindžiamo fizinių asmenų suklaidinimu, nepatyrimu, jiems suteikta ne visa informacija sudarant ginčijamus sandorius. Ieškovas prašė sudarytas SNORO obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis, o pagal jas pervestas lėšas – draudimo objektu ir jam išmokėti priklausančią draudimo išmoką.
Jis nurodė, kad atsakovas, nesuteikdamas išsamios informacijos, elgėsi nesąžiningai. Jo teikiama informacija apie sandorius kaip saugius ir nerizikingus sudarė ieškovui prielaidas manyti, kad sudaromoms sutartims taikoma draudimo apsauga. SNORAS atsikirto, kad pagal įstatymą draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai, t.y. obligacijos, todėl joms draudimo apsauga esą netaikytina.
Vilniaus apygardos teismas 2012 12 07 atmetė ieškovo ieškinį, o Lietuvos apeliacinis teismas 2013 03 07 atmetė atskirąjį skundą ir 2012 12 07 nutartį paliko nepakeistą. Šie teismai nusprendė, kad ieškovas buvo susipažinęs su investavimo rizikomis, suprato šių sandorių padarinius bei atmetė ieškovo argumentus, kad SNORAS jam nesuteikė galimybės tinkamai įvertinti sudaromų sandorių rizikos.
Taip pat pripažino ieškovo neatidumą sudarant ginčo sandorius ir laikė, kad teisėtai sudarytos sutartys turi įstatymo galią, todėl nėra pagrindo išvadai apie jų nesąžiningą pobūdį ir kvalifikavimą niekinėmis. Žodžiu, šimtu procentų kaltas ieškovas.
Kasaciniame skunde Aukščiausiajam Teismui ieškovas atkreipė dėmesį į Banko veiksmus klaidinant užsakovą (t.y. melagingai aiškinant, kad obligacijos yra apdraustos), o atsakovas, prašydamas skundą atmesti, aiškino, kad draudimo apsauga buvo išaiškinta ieškovui ir šis buvo informuotas apie galimas rizikas (nors obligacijų turėtojų nuomone nebuvo jokių aiškinimų ar informacijos).
Kasacinis teismas, išreiškęs abejones dėl tinkamo Europos Sąjungos teisės – Direktyvos 97/9 nuostatų perkėlimo į Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3, 9 straipsnių nuostatas, kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą byloje nagrinėtais teisės aiškinimo klausimais.
Ką Lietuvai atsakė ESTT savo 2015 06 25 sprendimu? LAT klausė: ar inkorporavus Europos direktyvas 94/19 ir 97/9 į vieną nacionalinį teisės aktą, jos turi būti suprantamos taip, kad indėlių sertifikatų ir obligacijų turėtojams negali būti netaikoma nė viena apsaugos sistema, kitaip tariant, indėlių sertifikatų ir obligacijų turėtojai turi būtinai būti apsaugoti pagal vieną ar kitą iš šių dviejų direktyvų?
ESTT atsakė, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pasinaudojo direktyvoje 94/19 numatyta galimybe netaikyti šioje direktyvoje numatytos apsaugos, bet ši išimtis negali lemti ir Direktyvoje 97/9 numatytos apsaugos netaikymo šiems reikalavimams.
LAT paklausė, ar Direktyva 97/9 draudžia tokį nacionalinį reguliavimą, pagal kurį investuotojams galimybė pasinaudoti šioje direktyvoje numatyta kompensavimo sistema priklauso nuo to, ar atitinkama kredito įstaiga vertybinius popierius perleido ar panaudojo be investuotojo valios? ESTT atsakė tiesiai ir šviesiai – draudžia ir pabrėžė, kad teismas privalo netaikyti tokios nuostatos.
Toje pačioje Europos direktyvoje 97/9 dar rašoma: „kadangi investuotojų apsauga ir pasitikėjimo finansų sistema palaikymas – svarbūs vidaus rinkos užbaigtumo ir netrikdomo funkcionavimo šioje srityje aspektai, yra svarbu, kad kiekvienoje valstybėje narėje būtų investuotojų kompensavimo sistema, garantuojanti suderintą apsaugos minimumą, bent jau smulkiesiems investuotojams“.
O ką pasakė aną savaitę, lapkričio 17 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jau turėdamas ESTT atsakymą? „Išplėstinė teisėjų kolegija pasisako dėl Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme nustatyto draudimo taikymo asmenims, įsigijusiems „Snoro“ indėlių sertifikatus ir obligacijas, šių produktų įsigijimo sandorių negaliojimo CK 1.90 ar 1.91 straipsniuose įtvirtintais pagrindais“. Puiku, beveik kaip Europos direktyvoje: „nustatyto draudimo taikymo“!
Ir toliau: „Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad atsakovas negalėtų grąžinti ieškovui vertybinių popierių – jie tebėra ieškovo sąskaitoje ir atsakovo bankroto byloje yra patvirtintas finansinis ieškovo reikalavimas“. Tuomet klausimėlis: jei pasak teismo atsakovas galėtų grąžinti („nenustatyta kad negalėtų“), tai kodėl negrąžina?
Ir dar, svarbiausia. Anot LAT, „ieškovas nuostolių patyrė dėl... obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos... nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl direktyvoje nurodyta draudimo išmoka NEMOKĖTINA“. Negi ESTT tylės, matydamas tokį jo aiškinimo „negalima netaikyti šiems reikalavimams numatytos apsaugos“ ignoravimą?
O kaip dėl klientų klaidinimo? Obligacijų turėtojai tvirtina, kad įsigyjant obligacijas jiems žodžiu ir raštu buvo aiškinama, kad obligacijos apdraustos. Taigi buvo suklaidinti, paprasčiau sakant, apgauti. Tačiau ir čia LAT stovi SNORO pusėje.
Štai kiti LAT atradimai: „Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis... kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus jo teisinius padarinius“. Betgi SNORAS prieš leisdamas tas obligacijas, irgi neapsvarstė jų padarinių, kurie suardė tūkstančių žmonių gyvenimą? Tai teismui neužkliuvo.
Vėl vargšo kliento adresu: „Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo“. Bet juk pats SNORAS sudarė obligacijų pirkimo nuostatas neatidžiai ir nerūpestingai (pvz., apie neva draudimą), tačiau LAT jam pretenzijų vėlgi neturi.
LAT nurodė, kad yra svarbu įvertinti, „ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką“.
Ir dar pamoko SNORĄ, gaila, po laiko: „finansų maklerio įmonė (šiuo atveju SNORAS) turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams bei potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus“. Iš karto galima pasakyti, kad ta informacija buvo ir neaiški, ir dviprasmiška, o iš esmės melaginga.
LAT konstatuoja, kad obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema. Bet, o varge!, nėra nustatytos jos taikymo sąlygos, o be jų, galima suprasti, niekas nemoka jos pritaikyti.
O dėl neva draudimo įvertinimo teismas buvo visiškai teisus. „Formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų“. Tai būsimiesiems ieškovams nemažai vilčių.
LAT aiškina, kad ieškovas gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir esą to neginčija. Jame minima ir „grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika)“. Tačiau kokios gali būti tokio atvejo pasekmės jokiame banko dokumente ar žodiniame aiškinime nebuvo pasakyta, o jau minėtame Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams įstatyme žodžio „obligacijos“ išvis nėra, kai kiti dokumentai tvirtino, kad obligacijos apdraustos.
Dar vienas LAT pagalbos ratas SNORUI: „Atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko. Vis dėlto pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo“. Nieko sau! Milijoniniai nuostoliai valstybei, žmonių gyvenimo dramos ir tragedijos ir visa tai nėra esminga!
O dabar, dėmesio!, svarbiausias LAT argumentas: „Obligacija, kaip vertybinis popierius, teisėjų kolegijos vertinimu, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu“.
Vėl kaltas ieškovas! Bet dauguma, pirkusių obligacijas, greičiausiai tai darė pirmą kartą, todėl apeliuoti į kažkokį istorinį patyrimą (galbūt prieš 70 metų platintų Stalino obligacijų?) yra visiškas nonsensas.
LAT mirties nuosprendis (neišsigąskite, čia simboline prasme) obligacijų turėtojams: „Dėl šių priežasčių, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo obligacijų įsigijimo sandorius pripažinti negaliojančiais dėl suklydimo“.
Tarsi nebūtų Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams įstatymo 3 straipsnio 4 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies, kur pasakyta, kad „skolos vertybiniai popieriai“ arba „įsipareigojimai investuotojams“ yra neapdrausti, todėl reikia „aiškiai ir suprantamai“ visa tai paaiškinti. Deja, šis saugiklis buvo tiesiog išmestas.
Ar Lietuvos teismai laikysis šio, švelniai tariant, nevykusio SNORO bylos precedento, parodys netolima ateitis. Tik dar priminsiu europinę direktyvą: „jei kartais investicinė įmonė negalėtų įvykdyti įsipareigojimų savo investuojantiems klientams; kadangi suderintas 20 000 ekiu (dabar – eurų) kiekvienam investuotojui kompensacijos minimumas turėtų būti pakankamas smulkiųjų investuotojų interesams apsaugoti – jie GALĖS GAUTI Bendrijos mastu suderintą apsaugos minimumą“.
Ar ši direktyva taps Lietuvos teisės kūnu, turėtume pamatyti ne taip tolimoje ateityje, nes ši neskundžiama nutartis liečia tik vieną bylą. Kitose SNORO bylose, jų šimtai, bylinėjimasis tęsis toliau.
