Pasaulinę ekonomiką pastaruosius penkiolika metų stūmusios Kinijos ekonomikos augimas ėmė lėtėti. Tai verčia pasaulį ieškoti kitų ekonomikos variklių, tačiau jų gali būti nedaug, rašo „The National Interest“.
Europa vykdo kiekybinio skatinimo programą, kuri turėtų paskatinti augimą ir infliaciją, tačiau kol kas tai nevyksta. Japonijos ekonomika stagnuoja jau 20 metų.
JAV kol kas demonstruoja sėkmingą augimą, tačiau jos augimo potencialas krito žemiau dviejų procentų, iššūkių gali kelti ir FED (JAV centrinio banko) numatomas bazinių palūkanų normų didinimas.
„Nuolatinio žemesnio augimo potencialo galimybė JAV, Europoje ir Japonijoje nėra nei kontraversiška, nei stebinanti, tačiau Kinijos bėdos šokiravo. Neprilygstamo Kinijos ekonomikos augimo architektai iš politbiuro ir Kinijos liaudies banko gydosi juanio devalvacijos ir staigaus nuosmukio akcijų rinkoje randus.
Horizonte visuotino ekonomikos žlugimo nematyti, tačiau keturios ekonomikos galybės (JAV, Japonija, ES ir Kinija) juda „sekuliarios stagnacijos“ (augimo lėtėjimas, nulemtas ne verslo ciklų, o atskirų struktūrinių ekonomikos pokyčių – lrt.lt) link, rašo „The National Interest“.
Euro zona – aklavietėje?
Pasak SEB banko prezidento patarėjo G.Nausėdos, susirūpinimas yra pagrįstas: pasaulis įžengė į gan pavojingą zoną.
„Turiu mintyje ypač žemas palūkanų normas, defliacijos tendencijas, atitinkamai besiklostančius vartotojų lūkesčius, Kinijos ekonomikos lėtėjimą. Visa ši pavojingų veiksnių visuma gali virsti užsitęsusia stagnacija ar net recesija.
Pavojinga yra tai, kad centriniai bankai jau „iššaudė visą savo amuniciją“. Šiuo metu daug kas priklauso nuo pastangų fiskalinės politikos priemonėmis situaciją taisyti. Tačiau kol kas, tiesą sakant, nelabai matau pastangų fiskalinės politikos pagalba mėginti pagyvinti ekonomiką“, – kalba G.Nausėda.
Ekonomistas abejoja, ar Europos centrinis bankas (ECB) palūkanų normų politikoje dar gali ką nors padaryti, o padidinta kiekybinio skatinimo programos apimtis (išleisti dar daugiau pinigų į apyvartą) apčiuopiamų rezultatų vargiai duotų.
„Daugelis ekonomistų pabrėžia, kad Vokietija, turėdama santykinai tvirtus viešuosius finansus, galėtų viešųjų išlaidų pagalba pamėginti įsukti vidaus paklausą. Tai galbūt padėtų visai euro zonai suformuoti tvirtesnę vidaus paklausą, auginti ekonomiką.
Tačiau šiuo metu vyrauja neoklasikinis Vokietijos požiūris, ir kol dabartinis politinis elitas yra valdžioje, veikiausiai didesnių pokyčių neįvyks. Viskas klostysis panašiai, kaip dabar – visi skųsis, kad augimo nėra, bet kažkokių greitai veikiančių priemonių niekas nepasiūlys“, – sako G.Nausėda.
Modelis nebeveikia
Finansų analitikas V.Katkus situaciją Europoje apibūdina dar grėsmingiau. Pasak jo, Vakarų, o ypač Europos ekonomikos modelis tampa nebeveiksmingas.
„Vakarietiškas ekonomikos augimo modelis, kuris buvo skatinamas paskolomis, pastaruoju metu nebeveikia. Jei Vakaruose ekonomikos augimas yra žemiau 2 proc., Vakarų gerovės modelis atsiduria aklavietėje – atlyginimai nekyla, stoja investicijos, inovacijos.
Savo pinigų politiką galinčios vykdyti valstybės kiekybiniu skatinimu gali skatinti realią ekonomiką, palaikyti tam tikrą nedarbo lygį, tačiau euro zonoje ECB skatinti realios ekonomikos, spręsti nedarbo problemos negali. Be to, viena monetarinė politika negali tikti visai ES. Šiuo metu ji labai tinka Vokietijai, bet netinka Graikijai. Kol kas kelio iš šios duobės nėra“, – teigia V.Katkus.
Kinijos ekonomikos lėtėjimas – ne katastrofa
Dėl Kinijos ekonomikos lėtėjimo grėsmių tarp įvairių šalių ekonomistų sutarimo nėra, tačiau lrt.lt kalbinti G.Nausėda ir V.Katkus sutaria – katastrofa negresia, bet prisitaikyti reikės.
„Esu linkęs solidarizuotis su ta stovykla, kuri teigia, kad Kinijos situacija šiuo metu nekelia didžiausio pavojaus. Net ir Kinijos akcijų burbulo sprogimas dar nebūtinai reiškia Kinijos ekonomikos žlugimą ar stagnaciją. Tiesiog galbūt kinai nepakankamai sklandžiai valdo pokytį, kurį patys buvo numatę prieš dvejus metus, kai turėjo būti persiorientuojama nuo „pasaulio fabriko“ modelio (pigių kiniškų prekių eksporto) prie labiau vidaus rinka ir vidaus investicijomis pagrįstos ekonomikos“, – pažymi G.Nausėda.
Pasak pašnekovo, toks ekonomikos perorientavimas neišvengiamai turėjo lemti augimo sulėtėjimą. Tiesa, augimas lėtėja greičiau, nei pati Kinijos valdžia tikėjosi, todėl akcijų rinkose, Kinijos valdžios veiksmuose atsispindi šiokia tokia panika. „Tačiau akcijų rinkos Kinijoje reiškia daug, bet ne viską. Namų ūkių įsitraukimas, rinkos gylis nėra toks, kad lemtų žymius makroekonominius nuostolius“, – sako ekonomistas.
V.Katkus skaičiuoja, kad pasaulinės ekonominės krizės metu Kinija generavo 30 proc. pasaulinės ekonomikos augimo, dar 20 proc. augimo kūrė šalys, kurių ekonomika smarkiai priklauso nuo Kinijos. „Pasaulio ekonomika turės prisitaikyti prie lėto Kinijos ekonomikos augimo, tačiau tai nėra didelė katastrofa“, – tikina V.Katkus.
Baiminamasi Japonijos „viruso“ Europoje
Lrt.lt kalbinti ekonomistai pažymi, kad Japonijos ekonomikos stagnacija trunka jau 20 metų, šalis niekaip nesugeba sustiprėti. Akivaizdu, lėtėjant Kinijos augimui, Japonija kitu varikliu tikrai netaps.
„Japonijos centrinis bankas yra padaręs klaidų, per anksti pradėjęs kelti palūkanų normas, taip nuslopindamas beužgimstantį ekonomikos atsigavimą. Ekonominės politikos klaidų taip pat padaryta, tačiau kol kas Japoniją kamuoja ilgamečio sąstingio, iš kurio nėra taip paprasta išsikapstyti, pasekmės.
Neatsitiktinai daugelis ekonomistų baiminasi, kad panašia liga neužsikrėstų euro zona, kitos didžiosios pasaulio valstybės. Jei taip nutiktų, galėtų prasidėti viso pasaulio ekonomikos sąstingis, iš kurio išsikapstyti nebūtų įmanoma, nes ekonomikos mokslas tokiai ligai gydyti efektyvių receptų nepasiūlytų“, – kalba G.Nausėda.
Deja, anot ekonomisto, Japoniją ištikusios ligos simptomai euro zonoje jau matyti: dabartinė ES būklė, kai nulinės ar net neigiamos palūkanų normos nepadeda išjudinti ekonomikos, yra unikali laikotarpiu po Antrojo pasaulinio karo.
„Tačiau palaukime 2015 metų Europos šalių bendrojo vidaus produkto rezultatų, bendros situacijos įvertinimo. Tada matysime, ar įvyko tai, ko tikėjosi pesimistai. Kol kas, vertinant euro zonos ekonomikos būklę, sakyčiau, pesimistai laimi prieš optimistus“, – apgailestauja ekonomistas.
JAV pasaulio ekonomiką temps už ausų
V.Katkus pažymi, kad JAV ekonomika nuo krizės iki šių metų pirmo pusmečio paaugo 10 proc., tuo metu Europa nepasiekė 2007 metų lygio.
JAV ekonomikos būklę gerai vertina ir G.Nausėda, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad jai atsiranda pavojų, susijusių su numatomu palūkanų normų didinimu.
„Kol kas JAV ekonomika yra bene geriausios būklės, bet baiminamasi, kad palūkanų normų didinimas gali ne tik užgniaužti pačią ekonomiką, bet ir sukelti nepageidaujamų reiškinių akcijų rinkoje. Ši, be abejo, jautriai ir dažniausiai neigiamai reaguoja į bazinių palūkanų normų kėlimą.
Viskas priklausys nuo to, ar FED, didindamas bazines palūkanų normas, bus radikalus ar atsargus. Tai labai svarbu, norint išsaugoti trapų JAV ekonomikos augimą“, – tikina ekonomistas.
Anot G.Nausėdos, didžiulė atsakomybė už pasaulio ekonomikos augimą tenka JAV, kiti regionai joms negali būti geri pagalbininkai.
„Besivystančiose rinkose yra daug visokių disbalansų, jos tampriai susijusios ir su Kinijos įvykiais, todėl taip pat negali lyderiauti, kaip negali ES, Kinija. Ne kažin kas ir lieka. Apie Rusiją, kitas BRICS valstybes (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija, Pietų Afrikos Respublika – lrt.lt] ir kalbėti neverta“, – teigia pašnekovas.
Pasak ekonomisto, Ramiojo vandenyno partnerystė, Transatlantinė prekybos ir investicijų partnerystė ekonomikos augimo procesus galėtų paveikti teigiamai, ypač naudinga tai būtų ES.
„Tai atveria galimybes strateginių žaliavų importui, JAV rinkas Europai, kuri šiuo metu nelabai ką gali išspausti, prekiaudama savo viduje. Net ir mūsų verslininkams, ieškantiems alternatyvų užsivėrusiai Rusijos ir neatsigaunančiai ES rinkai, JAV yra puiki, nors ir nutolusi, problemiška rinka“, – kalba G.Nausėda.
