Prisivilioti darbuotojų – vis sunkiau
„Per metus dirbančių gyventojų skaičius Lietuvoje išaugo 2,1 proc. – daugiausiai, lyginant su kitomis Baltijos šalimis. Atitinkamai, per metus darbo užmokestis Lietuvoje išaugo 4,6 proc. – mažiausiai, lyginant su kitomis Baltijos šalimis.
Toks sutapimas – neatsitiktinis, nes kuo mažesnės galimybės prisivilioti naujų darbuotojų – tuo didesnis spaudimas kyla esamiems darbuotojams kelti darbo užmokestį. Tad visai nenuostabu, kad būtent Latvijoje, kuri sukūrė mažiausiai naujų darbo vietų, darbo užmokestis augo sparčiausiai – net 7,2 proc.“, – Baltijos šalių makroekonomikos apžvalgoje teigia Ž.Mauricas.
Pasak jo, Lietuvą netrukus ištiks Latvijos likimas, nes potencialiai galinčių įsilieti į darbo rinką gyventojų sparčiai mažėja.
„Visų pirma, dėl emigracijos darbingo amžiaus gyventojų skaičius per penkerius metus sumažėjo 193 tūkstančiais (nuo 2154 iki 1961 tūkstančio), o nuo šių metų darbingo amžiaus gyventojų skaičių pradės mažinti ir demografiniai pokyčiai (iki šiol, priešingai nei yra manoma, demografinės tendencijos dirbančiųjų skaičiaus Lietuvoje nemažino, nes atėjusių į darbo rinką būdavo daugiau nei išeinančių į pensiją)“, – samprotauja analitikas.
Darbdavys „karalius“ – jau praeityje
Be to, jo pastebėjimu, tiek bedarbių, tiek neieškančių darbo (t.y. neaktyvių) gyventojų skaičius per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje ženkliai sumažėjo (nuo 860 iki 670 tūkstančių), tad darbuotojų „rezervas“ yra stipriai aptirpęs. Tai puikiai iliustruoja Lietuvoje iki rekordinių aukštumų pakilęs užimtumo lygis (66 proc.), kuris jau viršija ES vidurkį (64 proc.).
„Tad po kriziniu laikotarpiu buvusi situacija darbo rinkoje, kuomet darbdavys „buvo karalius“ gali ilgai nebesugrįžti į Lietuvą.
Tai gali skambėti kaip itin gera žinia darbuotojams, tačiau jei darbo užmokestis augs sparčiau nei darbo produktyvumas Lietuva gali prarasti tarptautinį konkurencingumą“, – perspėja analitikas.
„Kaip rodo Latvijos pavyzdys, sparčiai augantis darbo užmokestis nebūtinai padeda sumažinti nedarbą, nes esant žemam investicijų lygiui dalis darbuotojų nesugeba sukurti pakankamai pridėtinės vertės, kad uždirbtų sau vis didėjantį darbo užmokestį (pvz. kastuvu didelės pridėtinės vertės neprikasi).
Tad siekiant palaikyti tvarų darbo užmokesčio augimą būtina sąlyga yra augančios įmonių investicijos į produktyvumo kėlimą. Kitu atveju Lietuva gali papulti į augančio darbo užmokesčio ir neaugančio produktyvumo spąstus, o tai ilgainiui neišeitų į gerą nei darbuotojams, nei darbdaviams, nei viešajam sektoriui.
Visgi, yra grėsmė, kad Lietuva gali antrą kartą užlipti ant to paties „išbalansuotos darbo rinkos“ grėblio. Pirmą kartą Lietuva ant jo užlipo po-kriziniu laikotarpiu, kuomet nesugebėjusi rasti abipusiai patrauklaus sprendimo tarp darbdavių ir darbuotojų, leido darbdaviams užimti „darbo rinkos karaliaus“ vaidmenį kas lėmė masinius darbuotojų atleidimus ir po to sekančią emigraciją (tikėtasi, kad darbdaviai susitars su darbuotojais dėl darbo mažesnio darbo užmokesčio)“, – teigiama apžvalgoje.
Nesugebėjimas ar nenoras spręsti nūdienos darbo rinkos problemų (sparčiau nei produktyvumas kylančio darbo užmokesčio) gali sąlygoti antrąją emigracijos bangą – tik šį kartą sparnus pakelti gali darbdaviai (pavyzdžiui, dėl augančių darbo kaštų Lietuvą gali palikti IT paslaugų centrai ar pasaulinėje rinkoje konkuruojančios pramonės įmonės, o dėl naujų investicijų mus gali nukonkuruoti Lenkija bei kitos Centrinės Europos šalys).
Darbdavių „emigracija“ sukeltų investicijų trūkumą, kuris, kaip rodo Latvijos pavyzdys, neleistų kurti naujų darbo vietų ir sąlygotų ekonominę stagnaciją. Tad neskatindama investicijų plėtros Lietuva rizikuoja įstrigti į sparčiai augančio darbo užmokesčio ir didelio struktūrinio nedarbo bei mažėjančio tarptautinio konkurencingumo spąstus.
Ką daryti?
Pasak Ž.Maurico, reikia nedelsiant mažinti darbo mokesčių naštą mainais į didesnius vartojimo ir turto mokesčius, nes Lietuvoje net 42 proc. darbo jėgos kainos sudaro mokesčiai (išsivysčiusių šalių vidurkis – 36 proc.).
Antra, reikia dėti visas pastangas siekiant išlaikyti talentus, turinčius potencialo kurti didelę pridėtinę vertę Lietuvoje (ir jokiu būdu neapmokestinti jų „progresiniais“ mokesčiais – vietoje to, geriau apmokestinti turtą ir vartojimą).
Trečia, reikia skatinti investicijas į aukštųjų paslaugų pramonės ir žinioms imlius paslaugų sektorius (Lietuva smarkiai atsilieka ne tik nuo ES vidurkio, bet ir nuo Baltijos sesių) pritraukiant užsienio investuotojus bei sudarant palankią inovacijoms ir verslui reguliacinę aplinką.
Ketvirta, reikia didinti ilgalaikių bedarbių, senyvo amžiaus bei jaunimo užimtumą bei sudaryti palankias sąlygas įsilieti į darbo rinką kvalifikuotiems atvykėliams iš kitų šalių.
Galiausiai, reikia formuoti Lietuvos, kaip atviro inovacijoms, aukštų technologijų ir „eko“, o ne „pigios darbo jėgos“ krašto įvaizdį – juk neveltui angliškai „ličio baterija“, kurią rasime kone kiekviename išmaniajame telefone, kompiuteryje ar elektromobilyje, rašosi „lithium battery“. Kodėl jei jau yra „E-Stonia“ vis dar nėra „Lith-uania“?
