2008–2009 metų žiemą krizės ištiktoje Lietuvoje tvyrojo slogi atmosfera.
Lietuva buvo parblokšta, nusivylusi ir išsigandusi. Sprogęs nekilnojamojo turto kainų burbulas labiausiai palietė paskolų prisiėmusią besiformuojančią vidurinę klasę, buvo sumažintos pensijos, valstybės tarnautojus gąsdino algų kirpimo iniciatyvos, besilaukiančias motinas – mažėjančios išmokos, o žiniasklaidą – dingusi pridėtinės vertės mokesčio lengvata ir padidinti kiti mokesčiai.
Nauja Vyriausybė iškart po rinkimų pradėjo kalbėti apie griežtą taupymą, o „naktine“ pramintos mokesčių reformos metu kone per naktį padidėjo dauguma vartojimo mokesčių.
Ketverius metus sparčiai augusi Lietuvos ekonomika krito laisvuoju pagreičiu, o rūstus naujojo šalies premjero veidas atspindėjo ir visos šalies nuotaiką.
Skirtingai nei 1999 metų Rusijos krizės metu, tarptautinės naujienos taip pat nedžiugino: žemyn ritosi ir pasaulio ekonomikos variklis – JAV, o net ir paprastai atsargūs finansų analitikai rungtyniavo skelbdami viena už kitą baisesnes pranašystes.
Stengėsi dirbti tyliai
Tačiau didžiausią šalies verslo grupę sukūrusių dešimties vyrų tą žiemą nekankino tokie rūpesčiai. Nuo pat Nepriklausomybės pradžios jų statyta verslo imperija buvo didžiausia Lietuvoje, o verslui skirtos bendros santaupos – milžiniškos. Bet jų asmeniniai poreikiai buvo palyginti kuklūs.
„Vilniaus prekybos“ akcininkai, palyginti su tuomečiu Lietuvos verslo elitu, stengdavosi neišsišokti: juos sunku buvo rasti pozuojančius ant spalvingų žurnalų viršelių ar sutikti elito vakarėliuose.
Net legendomis apipintame Laurų gatvės kvartale, kuriame gyveno daugelis „Vilniaus prekybos“ kūrėjų, jie statėsi ne egzotiškas auksu puoštas pilis, o erdvius, patogius, tačiau palyginti paprastus namus.
Iš Panevėžio bei Šakių kilusios šeimos ir praturtėjusios išsaugojo ūkininko mąstymą – būtent dėl to net ir didžiausi priešai pripažindavo, kad tai tikrai lietuviška verslo grupė: su visomis geromis ir blogomis to savybėmis.
Kartu dirbę žmonės dažnai stebėdavosi: šie didžiulius turtus valdantys vyrai net po šešiolikos sėkmingų metų kasdien į darbą eidavo kaip į karą: su konkurentais ir su tiekėjais, su pirkėjais ir su tikrintojais, su nuomotojais ir su nuomininkais, o svarbiausia – vieni su kitais.
Būtent tarpusavio konkurencija neabejotinai buvo didžiausia grupės varomoji jėga: skirtingos stiprios asmenybės kūrė verslo planus, aršiai kritikavo vieni kitus, tačiau prireikus pridėdavo petį ar traukdavo vieni kitus iš bėdų.
Kai kiti kartu su „Vilniaus prekyba“ pradėję bendraamžiai pasiekdavo sėkmę, jie dažnai aptingdavo, o dešimtukas niekada nesustodavo, vos baigę vieną projektą, jie jau stverdavosi kito.
Įklampino energetika
Tačiau tą žiemą VP dešimtuko susitikimai darėsi vis slogesni, o diskusijos – vis aršesnės. Žemyn laisvuoju pagreičiu riedantis vartojimas ir pakelti mokesčiai stipriai smogė istoriniam jų verslui – mažmeninei prekybai.
Po vis dar gausių Kalėdų parduotuvėse žmonių nebeliko: buvo aišku, kad spartaus ekonomikos augimo metu vykdyta plėtra neatsipirks taip greitai, o visas mažmeninės prekybos tinklas privalės spaustis.
Net ir tai buvo ne pati didžiausia grupės problema. Susvyravo didžiulės ir nepaprastai sėkmingos investicijos energetikoje: tik tapęs energetikos ministru Arvydas Sekmokas iškart suabejojo, ar Lietuvai energetikoje reikia privataus kapitalo, o vis dažniau tarp kandidatų į prezidentus minima ES komisarė Dalia Grybauskaitė dar gerokai iki rinkimų kampanijos pradžios nevienareikšmiškai pasisakė, kad „LEO LT“ turėtų būti sunaikintas, o energetikos sektorius – grįžti valstybei.
Energetikos projektuose dalyvavęs Žilvinas Marcinkevičius, o vėliau ir visa grupė daugelio lūpose ilgainiui tapo keiksmažodžiais.
Išsigandusios visuomenės nerimas ir pyktis vis dažniau krypo į „Vilniaus prekybą“ – nuo kvietimo boikotuoti iki nacionalizuoti mažmeninės prekybos tinklą kviečiančių įstatymų projektų.
Neišlaikė akcininko nervai
Vienas susitikimų buvo išskirtinis. Nerijus Numavičius, neginčytinas grupės lyderis ir didžiausias akcininkas, sušaukė visus į „Akropolį“ – didžiausią Lietuvos prekybos vietą, grupės galios simbolį ir centrą.
Sakoma, kad krizę ir neapibrėžtumą sunkiausia ištverti geriausią vaizduotę turintiems žmonėms: jie pernelyg gerai įsivaizduoja visas blogas galimybes.
Michailo Chodorkovskio likimas yra pamoka net ir turtingiausiam postsovietinėje visuomenėje išaugusiam žmogui – valstybė visuomet laimi.
O 2009 m. krizės išgąsdinta Lietuva kaip tik ir šaukėsi stipresnio ir tvirtesnio valstybės vaidmens.
Dieną prieš sušauktą susitikimą neišlaikė lakiausią vaizduotę ir gana didelę įtaką turėjusio akcininko nervai. Nors „Vilniaus prekyba“ tuo metu faktiškai nemokėdavo dividendų, jos akcininkų sąskaitose kaupėsi iš ankstesnių projektų atėjusios lėšos, skirtos naujoms investicijoms arba tiesiog juodai dienai.
Vyras pareiškė, kad pinigai yra jo ir krizės metu jis pats jais pasirūpins geriau negu bendra įmonių grupė, o po audringo konflikto jis juos ir pasiėmė.
Sušaukęs susirinkimą N.Numavičius papasakojo, kas atsitiko, ir pasiūlė visiems pasidalinti ilgus metus bendrai kauptas lėšas.
Lietuvoje tapo per ankšta
„Vilniaus prekyba“ niekada neturėjo akcininkų sutarties. Bet šešiolika metų kartu dirbę verslininkai turėjo bendrą požiūrį, kad verslas daromas tik bendrai.
Po šio susitikimo visiems vyrams, vieniems gabiausių verslininkų Lietuvoje, pasidarė aiškūs trys dalykai.
Pirma, spaudimo metu akcininkų interesai išsiskiria. Rizikai didėjant stiprėja savisaugos instinktas.
Krizės metu lyderis privalo prisiimti atsakomybę už visą bendrą verslą, tačiau jo daromi sprendimai nebėra visiems priimtini.
Antra, patyrę verslininkai puikiai suprato, kad pasidalinus pinigus grupė niekada nebebus tokia kaip buvusi. Nors ir gerus atlyginimus gavę akcininkai niekada nevaldė didelių lėšų, o dabar tai turėjo pasikeisti.
Trečia, jau anksčiau buvo aišku, kad naujų investicijų Lietuvoje daugiau daryti nebegalima, jų bendrą verslą – „Vilniaus prekybą“ – reikia rengti plėtrai užsienyje.
Tai, ką jau tada suprato N.Numavičius, vėliau įvairūs grupės akcininkai ne kartą tiesiai ir be užuolankų išgirdo ir iš aukščiausių Lietuvos vadovų – tapote mūsų šaliai per dideli. Traukitės.
Pradžia buvo svaiginama
Sėkmingai pasibaigus Vakarų skirstomųjų tinklų (VST) privatizacijai, šiai bendrovei vadovauti pradėjo naujausias vadinamojo VP dešimtuko narys Darius Nedzinskas, kuriam per palyginti trumpą laiką pavyko pasiekti puikių finansinių rezultatų.
Veikdama panašiomis rinkos sąlygomis VST sugebėjo uždirbti tiek pelno, kiek valstybinė Rytų skirstomųjų tinklų (RST) bendrovė – nuostolio.
Tačiau čia „krautuvininkais“ praminta „Vilniaus prekyba“ sustoti nebegalėjo – ji turėjo žygiuoti pirmyn.
Koją kišo kiti verslininkai
Vėliau į „LEO LT“ perkrikštyto „Trigalvio slibino“ idėja palyginti greitai tapo realybe. Tačiau visose pasakose net ir šiurpiausiems slibinams nukertamos galvos, ne išimtis buvo ir ši: po kelerius metus trukusios dramos visuomenės nuomonė taip atsisuko prieš „Vilniaus prekybą“, kad šiai teko trauktis ne tik iš energetikos verslo, bet ir iš Lietuvos.
Greitai galvojantis ir puikiai mintis reiškiantis Ž.Marcinkevičius viešumoje tiesiog svaidėsi didelėmis idėjomis.
Pažangi vadyba ir įmonių pertvarkymai tuo metu nebuvo politikų prioritetų sąraše, tačiau Žilvinas turėjo didesnę idėją.
Lietuva tuomet buvo išskirtinė valstybė – ilgai beprasmišką kovą su ES dėl Ignalinos atominės elektrinės išsaugojimo vaizdavę politikai įtikino lietuvius, kad atominė energetika reiškia pigesnę elektrą, ir naujos atominės elektrinės idėja buvo sutikta išskėstomis rankomis.
Šiai idėjai pritarė ir dauguma politikų, tačiau sandorio pagrįstai bijojo kiti didieji verslininkai, kurių tikru lyderiu tapo šalies verslo patriarchas Bronislovas Lubys, formavęs savo dešimtuką iš didžiausių Lietuvos verslininkų.
Rėmėjai suklupo rinkimuose
Didžiausio prekybos tinklo akcininkams, vadovaujantiems nacionalinei energetikos kompanijai, iki visiško dominavimo šalies ekonomikoje būtų trūkę tik banko.
Tačiau kaip neretai nutinka, dažnai iš pažiūros nedidelis akmuo apverčia vežimą: prieš Ž.Marcinkevičių stojo keista, besikeičiančius laikus atspindėjusi kompanija.
Finansų analitikas, pilietinės visuomenės aktyvistai, dar keli žurnalistai bei tinklaraštininkai ir kartais iš Briuselio savo nuomonę pareiškianti eurokomisarė neatrodė kaip jėga, galinti sukelti bėdų „Vilniaus prekybai“.
Įpratus nuolat konkuruoti su sau lygiais šią margą kompaniją atrodė nesunku ignoruoti, bet būtent jų indėlis per trumpą laiką pakeitė visuomenės nuomonę.
Pasibaigus 2008 metų Seimo rinkimams „LEO LT“ rėmę politikai patyrė pralaimėjimą, ir į valdžią atėjo griežtai įmonės atžvilgiu nusiteikę verslininkai.
Dar prieš tai N.Numavičius priėmė sprendimą – vėlimasis į politiką buvo didžiausia grupės iki tol padaryta klaida. Ž.Marcinkevičiaus vietą „NDX energijos“ vadovo kėdėje užėmė diplomatiškasis Ignas Staškevičius. Skandalingiausias grupės veiklos etapas ėjo į pabaigą.
Nesilaikė įsitvėrę kėdės
„Vilniaus prekybos“ akcininkai dažnai save viešai apibūdindavo kaip dviejų šeimų ir jų draugų verslą: trys broliai Numavičiai, trys Marcinkevičiai bei trys jų draugai: I.Staškevičius, Mindaugas Bagdonavičius ir Renatas Vaitkevičius, vėliau prie jų prisijungęs D.Nedzinskas.
Didžiausias akcininkas ir neabejotinas dešimtuko lyderis visuomet buvo N.Numavičius, tačiau akcijomis taip pat buvo dalintasi atsižvelgiant ir į akcininkų indėlį plėtojant bendrą verslą.
Tarp akcininkų galiojo paprastas, tačiau labai efektyvus principas – nesusitvarkai su verslu, kas nors kitas gali geriau, tavęs labiau reikia kitoje veikloje?
Sprendimai būdavo priimami akimirksniu. Taip „Maximos“ vadovo kėdėje I.Staškevičių pakeitė Gintaras Marcinkevičius, o šį – M.Bagdonavičius.
Dividendai nebuvo dideli
Mokesčiai nebuvo veiklos perorientavimo tikslas, veiklos mokesčius visos įmonės moka šalyje, kurioje kuria vertę, o akcininkams išmokami dividendai niekada nebuvo labai dideli, palyginti su uždirbamu pelnu.
Turtingiausia grupės įmonė „Vilniaus prekyba“ buvo reorganizuota net kelis kartus – nuo veiklą valdančios bendrovės buvo atskiriamos jos lėšos ir per kelis sandorius perkeliamos į Kiprą, Airiją ir Olandiją.
Vėliau panašiai sukurti ir finansiniai holdingai Estijoje bei Liuksemburge. Šių holdingų pinigai vėliau naudoti vertybiniams popieriams, nekilnojamajam turtui ir verslui įsigyti.
Nors visa iš Lietuvos valdoma veikla – „Maxima grupė“, „Ermitažas“, „Eurovaistinės“, „Akropoliai“ ir franšizės įmonė – liko ir mokesčius mokėjo Lietuvoje, į užsienį pasitelkus naują struktūrą buvo iškeliamos naujoms investicijoms reikalingos lėšos.
Asmeninės lėšos – į verslą
Per ilgus metus „Vilniaus prekybos“ akcininkai visada dirbo tik kartu, o kiekvienas uždirbtas litas buvo suvokiamas kaip bendras, kurį visi kartu nusprendę panaudos tolesnei verslo plėtrai.
Dabar net ir patys smulkiausi akcininkai valdė dideles asmenines lėšas, kurias galėjo panaudoti toms idėjoms, kurios jiems patiems, o ne visiems akcininkams atrodė pačios įdomiausios ir perspektyviausios.
O jų interesai visuomet buvo gana skirtingi, pavyzdžiui, I.Staškevičius investavo į knygų leidybą ir knygyną, o N.Numavičius dalį laisvų lėšų panaudojo įsigydamas nedidelį parduotuvių tinklą „Sano“ Lenkijos šiaurėje, kur neveikia visiems akcininkams priklausantis tinklas „Aldik Nova“.
Vieniems asmeniniai verslai sekėsi geriau, kitiems – blogiau. Įpratę tiesiogiai dalyvauti verslo kūrime vyrai ne visi vienodai save atrado naujoje „Vilniaus prekyboje“. Tik laiko klausimu tapo tai, kada nepajudinamu atrodžiusio medžio šakos pradės aižėti.
Pirmasis pasitraukė vėliausiai prie jos prisijungęs D.Nedzinskas – asmeniniai pinigai krizės nustekentoje Lietuvoje jam pasirodė geresnis pasirinkimas nei likti smulkiuoju akcininku.
R.Vaitkevičius savo akcijas grupėje iškeitė į „Aibę“ – su pagrindiniu „Maximos“ verslu vis labiau besikirsti pradėjusį kooperatinių parduotuvių tinklą.
Julius Numavičius veiklą grupėje iškeitė į asmeninį verslą JAV ir atidavė akcijas vyresniajam broliui. Vladas Numavičius liko akcininku, tačiau apsikeitęs akcijomis su broliu liko prižiūrėti „EVA grupės“ – investicijų valdymo įmonės, kurioje jau jis yra stambusis akcininkas, o N.Numavičius – smulkusis.
Iš areštinės grįžo nekalbus
Tačiau nė vienas pasitraukimas nebuvo ir, matyt, jau nebebus toks spalvingas kaip M.Marcinkevičiaus. Jis ir po strategijos pasikeitimo vadovavo „Akropoliui“ – prekybos centrams, kuriuos pats ir padėjo sukurti.
Išgirdę apie partnerio ir jo kolegos sulaikymą Vokietijoje kiti akcininkai puolė juo rūpintis, tačiau iš areštinės išėjęs ir grįžęs į Lietuvą jis buvo nekalbus.
Po truputį pradėjo lįsti yla iš maišo – M.Marcinkevičius taip uoliai domėjosi, kaip veikia žinomas Vokietijos mažmeninės prekybos tinklas, kad apsauginiai jį įtarė planuojant vagystę ir perdavė policijai.
Pasirodo, niekada pats tiesiogiai parduotuvių nevaldęs M.Marcinkevičius taip ruošėsi vėliau „Mart Inn“ pavadinimą gavusių parduotuvių tinklo plėtrai Baltarusijoje. Rinkoje, į kurią tuo metu rengėsi žengti ir pati „Maxima“.
Taikiniu tapo „Akropolis“
Po šio incidento palikęs „Akropolį“ M.Marcinkevičius toli nuo savo veiklos srities nenutolo: investavo į prekybos ir verslo centrus, o sulaukęs tinkamo momento pareiškė ir savo pretenzijas į „Akropolį“.
Kartu su juo įmonę paliko ir vėliau bendram su broliu prekybos tinklui Baltarusijoje vadovavęs G.Marcinkevičius.
Mokesčius moka Lietuvoje
Nors „VP grupės“ pagrindinis akcininkas N.Numavičius savo mokesčius ir toliau moka Lietuvoje, sau priklausančias grupės įmonių akcijas iškėlė į stichtingus Olandijoje ir patikėjimo teise pasaulyje garsėjančias Kiurasao ir Bermudų jurisdikcijas, kurios leidžia atskirti finansinę ateitį užtikrinančius dividendus ir profesionalams patikėtą valdymą.
Šiose šalyse savo turtą saugo turtingiausi pasaulio žmonės Warrenas Buffettas, Billas Gatesas.
Įžengė į naujas rinkas
Investicijos – ilgas procesas, o buvusi „Vilniaus prekybos“ grupė ir jos akcininkai bei vadovai – atsargus ir patyręs investuotojas, tačiau šiandien pirmąsyk pristatomas grupės veiklos profilis ir geografija per šešerius metus pasikeitė neatpažįstamai.
Nuo „VP grupės“ atskirti pinigai buvo panaudoti įsigyjant dydžiu lietuviškai „Maximai“ prilygstantį ispanišką prekybos tinklą „Supersol“, kuriam dabar vadovauja lietuvis.
Kita grupės įmonė valdo ir plėtoja nekilnojamojo turto projektus visoje Europoje. O turbūt dėl paties netikėčiausio lemties posūkio tiek daug kartų Lietuvoje viešai apkalbėtas „NDX energijos“ holdingas, sukurtas iš pinigų, kuriuos grupė atgavo už savo dalį panaikintame „LEO LT“, dabar valdo ilgai negendantį maistą gaminančias įmones Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Švedijoje ir Baltarusijoje.
Paprasčiau tariant, vietoj branduolinės energetikos investuota į konservus.
Konfliktas užklupo netikėtai
2014 metais per visą ekonomikos krizę „Maxima Group“ išvairavęs M.Bagdonavičius tapo holdingo kompanijos „Vilniaus prekyba“ valdybos pirmininku.
Taip iš tiesioginio vadovavimo verslui pasitraukė paskutinis aktyvus akcininkas. 2008–2009 metų žiemą prasidėjusi grupės transformacija buvo baigta.
Tačiau akcininkų konfliktas užklupo mūsų grupę prastai pasiruošusią.
Kaip ir šiurpi ir beprasmiška tragedija kaimyninėje šalyje, kurios žuvusiųjų šešėliai iki šiol persekioja visus mūsų valdomų prekybos turto vystytojų ar Latvijos „Maximos“ susirinkimus, taip ir didelio atgarsio sulaukęs akcininkų konfliktas tapo pamoka, kaip reikia būti atviram žmonėms ir bendruomenėms, nuolat kalbėtis ir nieko neslėpti.
Galbūt gavusios šią pamoką grupės įmonės sugebėjo per trumpą laiką susitelkti, mes išdrįsome atsiverti ir leisti dažnai nemaloniai akinančiam žiniasklaidos spinduliui apšviesti net pačias tolimiausias mūsų kuriamų namų kertes.
Tačiau svarbiausia kita – konfliktas pirmiausia patiems akcininkams ir grupės darbuotojams labai aiškiai nubrėžė ribą tarp to lemtingo šalto vakaro prieš kone šešerius metus ir dabartinės investicijų kompanijos.
Agresyvumas jau matytas
Juk M.Marcinkevičiaus kova prieš dabartinę N.Numavičiaus, jo paties bei kitų akcininkų valdomą „Vilniaus prekybą“ jau yra kažkur matyta.
Skambūs kaltinimai ir fantastiški pažadai, grasinimai atskleisti tik jam vienam žinomas paslaptis ir tuo pat metu tyliai pakišinėjami kompromatai, mėginimas į savo karą įtraukti kuo daugiau institucijų ir žmonių bei tuo pat metu paslapčia siunčiami signalai tartis kuria jausmą, kad tai jau kažkur patirta.
Tikrai taip – ir prieš akis norom nenorom iškyla keistas ir spalvingas „LEO LT“ kūrimo spektaklis.
Taip ir pats M.Marcinkevičius su Vilniaus meru grūmėsi dėl teisės plėsti „Akropolį“, panašiai jis teisino ir agresyvaus mokesčių planavimo metu nesumokėtą „Spindulio“ pridėtinės vertės mokestį, o „LEO LT“ istorijoje buvo tas, kuris ilgiausiai norėjo kariauti su valstybe.
Skirtingi požiūriai į verslą
Į viešumą iškilęs konfliktas nėra konfliktas tarp akcininkų.
Tai konfliktas tarp verslo požiūrių – atsargaus ir menkesnę riziką vertinančio investuotojo ir visuomet alkano verslininko.
Tokio masto nemaloniam ir daug neigiamų emocijų keliančiam konfliktui gesinti senasis „VP dešimtukas“ būtų pasitelkęs išbandytus ginklus – sukūręs versiją apie Rusijos įtaką siekiant užvaldyti didžiausią Lietuvos verslo grupę, nuskambėjęs skambiais kaltinimais, mėgintų nukreipti visuomenės dėmesį kitais konfliktais ar paskelbęs visuotinę akciją „Maximos“ prekybos tinkle.
Svarbiausia – pasitikėjimas
Tačiau valdydami per milijardą eurų vertės mums patikėto akcininkų turto mes nebeturime teisės meluoti, nebeturime teisės veltis į politiką ir net nebeturime teisės planuoti mokesčių ar verslo neatsakingai.
Kaip mums prikišamai parodė mūsų patirtis Latvijoje, kritęs pasitikėjimas gali ilgam sumažinti mūsų akcininkų investicijų vertę, o mes žinome, kad mūsų griežtieji akcininkai to tikrai neatleis.
Bet kuri iš mūsų valdomų įmonių – ar tai būtų reanimuojamas prekybos tinklas Ispanijoje, didžiausia Švedijos konservų gamintoja, Estijos vaistinė ar vaikų tyrelių gamintoja Slovakijoje – turi vienodus tikslus – kurti vertę visuomenei ir akcininkams, mokėti mokesčius valstybei ir suteikti galimybes atsiskleisti mūsų darbuotojams.
Nėra lengva ištarti: „Mes klydome.“ Dar sunkiau yra taip atsiverti visuomenei, kaip mes atsivėrėme per pastarąsias savaites, ir jau visai sunku atsisakyti įtakingos ir apsukrios įmonės statuso. Tačiau tokia yra didžiausios Lietuvos verslo grupės branda ir, matyt, ji sutampa su viso Lietuvos verslo branda.
Drąsi, tačiau atsakinga, greita, tačiau skaičiuojanti, mėgstanti konkurenciją, bet nebijanti skvarbaus visuomenės žvilgsnio. Grupė, anksčiau žinoma kaip „Vilniaus prekyba“, yra nebe tokia įdomi.
Apkaltino nebūtais dalykais
Iš pradžių didžiausiam „Vilniaus prekybos“ ir kitų susijusių įmonių investuotojui N.Numavičiui, jo bei kitų akcininkų valdomoms grupės įmonėms buvo labai sudėtinga viešai atsakyti į smulkiojo grupės akcininko M.Marcinkevičiaus paskleistą dezinformacijos laviną.
Pirma, kaltinimams pasirodžius viešojoje erdvėje, jie buvo labai nekonkretūs. Grupės įmonės apkaltintos dar negirdėtu nusikaltimu: 700 milijonų litų mokesčių vagyste, bet šis teiginys buvo grindžiamas tik asmenine M.Marcinkevičiaus reputacija ir, įmonių grupės vertinimu, įprastines veiklos operacijas atspindinčiomis diagramomis. Grupei buvo labai sunku komentuoti šiuos teiginius ir tik gavus papildomos informacijos buvo galima bandyti į juos atsakyti.
Antra, būdamas stambiausias „Vilniaus prekybos“ ir susijusių įmonių akcininkas, N.Numavičius vis dėlto yra tik investuotojas, nedalyvauja šių įmonių valdyme ir neturi visos informacijos apie šių įmonių veiklą.
Po visą Europos Sąjungą pasklidusių įmonių tarpusavio santykiai yra labai įvairūs – dalis jų dirba glaudžiai ir yra informuotos viena apie kitos veiklą, o kitos apie viena kitos egzistavimą net ir nežino. Tai labai apsunkino ir galimybę operatyviai reaguoti į žiniasklaidoje pasirodančią informaciją.
Trečia, M.Marcinkevičiaus kaltinimuose minimi sandoriai yra susiję su gausybe skirtingų valstybių įstatymų, specializuotu holdingų ir įmonių reguliavimu bei plačią veiklą vykdančioms įmonėms būdingais verslo valdymo sprendimais.
Labai dažnai į šiuos kaltinimus sunku atsakyti vienu sakiniu: panašiai būtų tuomet, jei aukštosios matematikos uždavinius reikėtų spręsti naudojant tik aritmetikos žinias.
Melas gali pakenkti verslui
N.Numavičius, M.Marcinkevi- čius ir kiti akcininkai kartu dirbo ilgus metus: kartu steigė įmones, kartu kaupė patirtį, kartu statė prekybos centrus ir prisidėjo prie Lietuvos verslo istorijos kūrimo.
Tačiau N.Numavičius, kaip ir kiti grupės akcininkai bei ilgai kartu dirbusių įmonių vadovybė, negali paaiškinti prasidėjusios plataus masto melo, neapykantos, išgalvotų faktų ir bendram verslui kenkiančių kaltinimų lavinos, kuria M.Marcinkevičius ir jo šeimos nariai užvertė žiniasklaidą, visuomenę ir politikus.
M.Marcinkevičius kenkia ne N.Numavičiui: jo teisinės pretenzijos yra lengvai atmetamos, o faktai – nesunkiai paneigiami.
Bet šie kaltinimai kenkia grupės įmonėms: pirmiausia į konfliktą įveltas geriausiai pasaulyje žinomas lietuviškas prekės ženklas „Maxima“, be to, paskleistas melas gali pakenkti ir grupės planuojamiems įsigijimams Europos Sąjungos šalyse, kur nepriekaištinga reputacija ypač svarbi.
Tarp partnerių – išdavikas
Anot M.Marcinkevičiaus, N.Numavičius savo veiksmais sugriovė vadinamąjį „VP dešimtuką“ ir pažeidė žodinę akcininkų sutartį.
Jokios „VP dešimtuko“ akcininkų sutarties nebuvo. Tačiau nuo pat „VP dešimtuko“ susiformavimo tarp akcininkų vyravo bendras požiūris – daryti verslą tik kartu.
Įvairiems verslo plėtros projektams vadovavo skirtingi akcininkai, tačiau sėkme, kaip ir nuostoliais, dalintasi bendrai.
Pirmasis šias vertybes išdavė M.Marcinkevičius. Jis 2009 m. buvo sulaikytas Vokietijoje tyrinėjantis prekybos centrų veiklą.
Paaiškėjo, kad įtartinai Vokietijos mažmeninės prekybos centruose besielgęs M.Marcinkevičius jau tuo metu rengėsi asmeninio prekybos tinklo Baltarusijoje plėtrai.
Atlikus vidinį tyrimą paaiškėjo, kad M.Marcinkevičius, vadovaudamas „Akropolio“ grupei, savo asmeniniais tikslais naudojosi su juo dirbusiais „Akropolio“ grupės darbuotojais: jiems padedant Olandijoje buvo įsteigta jam asmeniškai priklausanti įmonė „Glera BV“.
Vertinant ilgalaikį bendradarbiavimą ir bendras vertybes tyrimas nebuvo tęsiamas, bet M.Marcinkevičius iš karto paliko „Akropolio“ valdybos pirmininko postą.
2015 m. pavasarį M.Marcinkevičiui viešai pareiškus, kad jam buvo žinoma apie mokesčių slėpimą, ir atsisakius pateikti tai patvirtinančius įrodymus, buvo atnaujintas tyrimas ir dabar aiškėja vis daugiau įtartinų aplinkybių dėl galimo žalos padarymo bendrovėms.
Dėl savo dydžio ir svarbos N.Numavičiaus ir kitų „Vilniaus prekybos“ grupės akcininkų valdomos įmonės nuolat yra mokesčių inspektorių akiratyje.
Vien per pastaruosius aštuoniolika mėnesių Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) pradėti tyrimai vyko beveik visose pagrindinėse grupės įmonėse.
Visuomenė turi teisę žinoti
Nerijus Numavičius
„Vilniaus prekybos“ pagrindinis akcininkas
„2009 metais mano kontroliuojama įmonių grupė pakeitė strategiją ir nusprendė pagrindines investicijas nukreipti į užsienio šalis. Esame investavę į nekilnojamąjį turtą, vertybinius popierius, mažmeninės prekybos ir gamybines įmones aštuoniolikoje šalių.
Mūsų įmonėse dirbanti komanda bei aktyvūs akcininkai ir toliau nuolat ieško naujų investicijų ir siekia auginti mūsų turimo turto vertę. Europos mastu esame nedidelė, tačiau labai ambicinga iš Lietuvos verslo išaugusi grupė.
Dalis mūsų akcininkų ir toliau veikia mūsų bendrame versle, dalis pasitraukė. Kiti investavo asmenines lėšas į konkuruojančius verslus. Tačiau visi akcininkai buvo vienodai įstatymų nustatyta tvarka informuojami, o su jais visada buvo elgiamasi taip, kaip to reikalauja teisiniai nuostatai ir verslo etika.
Man nežinomi jokie mokesčių slėpimo atvejai, o mūsų įmonių ir jas valdančių holdingų vadovai mano asmeniniu nurodymu vengė bet kokios veiklos, kurią būtų galima apibūdinti kaip mokesčių optimizavimą.
Pripažįstu klaidą – nemanėme, kad mūsų plėtra užsienyje bus įdomi Lietuvos visuomenei, žiniasklaidai ir valdžios institucijoms. Todėl mes nematėme reikalo informuoti apie veiklą, kurią vykdome kitose Europos valstybėse.
Savų tikslų siekiantis smulkusis įmonių akcininkas M.Marcinkevičius tuo pasinaudojo pradėjęs dar negirdėtą mano, mano kolegų ir grupės įmonių šmeižto kampaniją.
M.Marcinkevičius gabaliukais teikia iki tol visuomenės nežinotą informaciją ir kartu su savo teisės konsultantais melagingai aiškina normalią įmonių grupės veiklą. Nei aš, nei mano kontroliuojamos įmonės neturi ko slėpti. Visuomenė turi teisę žinoti, kokia veikla užsiima didžiausia Lietuvos kapitalo kompanija.“
