Ką iš tiesų reiškia ETT sprendimas ir ką jis sako apie Lietuvos teisinę sistemą? Apie tai „Lietuvos rytas“ kalbėjosi su finansų teisės ekspertu, Investuotojų asociacijos valdybos nariu Laurynu Didžiuliu.
– Ar buvo galima tikėtis tokio Liuksemburgo teismo sprendimo? Juk pareikšta, kad Lietuva netinkamai įgyvendino ES teisę, o tai nėra dažnas reiškinys.
– Teismo sprendimas nenustebino, nes tas pažeidimas, kurį nurodė ETT, buvo akivaizdus.
Jei investuotojų apsaugos problema nesprendžiama nacionaliniu lygiu, ji niekur nedingsta – ją tenka spręsti ES lygiu.
– Ar bus naudingas Liuksemburgo teismo sprendimas „Snoro“ banko investuotojams?
– Taip, nukentėjusių investuotojų viltys atgauti pinigus padidėjo, bet daug kas priklauso nuo to, kokia linkme „Snoro“ bylas pasuks Lietuvos aukščiausiasis teismas (LAT) ir ar mokės tuo pasinaudoti investuotojai. LAT turi formuoti teismų praktiką tinkama linkme.
Kodėl? Todėl, kad ES investuotojus ginantys teisės aktai perkelti netinkamai, o juos reikia apginti kiek įmanoma racionalesniu būdu. Kas juos turi ginti? Teismai, nes priežiūros sistema nesuveikė.
Taigi šiandien vienai valdžios rūšiai – teismams – tenka nepavydėtina pareiga taisyti kitos valdžios rūšies – įstatymo leidėjo – padarytas klaidas.
– Manote, kad mūsų teismai pajėgūs tai padaryti?
– Teismai jaučia atsakomybę finansų bylose aiškinti teisę taip, kad žmonės vis dėlto būtų apsaugoti, ir spręsti bylas taip, kad nebūtų pažeisti kertiniai teisės principai ir nesutrikdyta finansų sistema.
Tačiau bėda ta, kad teisėjai nėra pakankamai susipažinę su finansavimo sandoriais ir jų specifika. Tai ypač juntama pirmosios instancijos teisme.
– Ar tolesni LAT sprendimai „Snoro“ bylose nėra aiškūs, nors ETT nurodė, kad Lietuva klysta?
– Paprastai sakant, ETT kasaciniam teismui skyrė du namų darbus. Pirma – nuspręsti, ar galimas tiesioginis investuotojų kompensavimo schemų direktyvos taikymas.
Jei LAT išaiškins, kad galimas, tai reikš, kad valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ privalės jiems išmokėti sumas iki 22 000 eurų.
Tačiau tai kartu sukurs ir šalutinių padarinių: šimtai šiuo metu nagrinėjamų bylų, kuriose investuotojai ginčija investavimo sutartis, taps nebe tokios perspektyvios.
Kodėl? Todėl, kad investuotojai šiose bylose įrodinėja, jog jie buvo suklaidinti, nes pasirašant sutartis bankas jų neinformavo nei apie tai, kad investicijos nėra apdraustos, nei apie prastą banko finansinę padėtį.
Tiesiogiai pritaikius direktyvą ir sukūrus jiems draudžiamąją apsaugą jų ieškiniai neteks didelės dalies faktinio pagrindo. Kas jiems tada liks? Tik remtis tuo, kad nebuvo suteikta informacijos apie prastą banko finansinę padėtį.
Tačiau iki šiol teismai į šį argumentą žiūrėjo skeptiškai.
Jei taip bus ir toliau, tuomet tik liks galimybė gauti draudimo išmoką, tačiau ji neapsaugo didesnių nei 22 000 eurų sumų.
– Koks tas antrasis namų darbas, kurį turi atlikti LAT?
– ETT nurodė, kad nacionalinis teismas turi nuspręsti, ar banko „Snoras“ platinti indėlio sertifikatai buvo apyvartūs.
Ironiška, kad „Snoras“ 2010 metų pabaigoje buvo pripažintas geriausiu Lietuvos metų banku, o jau po kelių mėnesių Lietuvos bankas uždraudė jam sudaryti arba pratęsti terminuotųjų indėlių sutartis.
Tačiau tas apribojimas buvo taikomas tik įprastiems indėliams. O indėliams, kurie įforminti kaip vertybiniai popieriai, šis apribojimas nebuvo taikomas.
Bankas tuo pasinaudojo – pinigus iš gyventojų ėmė skolintis ne kaip paprastus indėlius, o kaip indėlių sertifikatus ir obligacijas.
Paprasto indėlio turėtojas yra laikomas indėlininku ir jam taikoma iki 100 000 eurų draudimo apsauga, o indėlio sertifikato turėtojas laikomas investuotoju, todėl jam taikoma mažesnė – iki 22 000 eurų apsauga.
– Tai reiškia, kad obligacijų savininkai liks mažiau apsaugoti nei indėlių sertifikatų?
– Taip, jei iš tiesų teismas taip nuspręstų, tai reikštų, kad indėlio sertifikatų ir obligacijų turėtojų apsaugos apimtis skirtųsi beveik penkis kartus.
– Ar tai teisinga?
– Nemanau, kad tai labai teisinga, nes „Snoro“ obligacijos ir indėlių sertifikatai buvo platinami pagal tą pačią schemą ir abu jie buvo skolinimosi finansų rinkoje būdai, todėl neaišku, kodėl obligacijų turėtojai turi būti nustumti į paskutinę vietą.
