Įstatymo pataisomis siūloma apriboti maksimalią metinę kredito palūkanų normą, kitas išlaidas, įpareigoti dar griežčiau vertinti vartotojo kreditingumą, nustatyti posutartinį „nusiraminimo“ laikotarpį, uždrausti teikti kreditus naktimis, išplėsti priežiūros tarnybos galias, riboti reklamą, padidinti baudas iki protu nesuvokiamo dydžio ir kitus pakeitimus.
Susidaro įspūdis, kad nors Seimo darbo grupė ir rinko duomenis iš kelių dešimčių institucijų, konsultavosi su ekspertais ir rinkos dalyviais, gavo informacijos apie užsienio šalių gerąją verslo praktiką, vis tik įstatymo projektas virto visų įmanomų pasaulyje ribojimų ir reguliavimo būdų asorti.
Daugelį sugriežtinimų ir apribojimų, nepateikęs jokių studijų ar analizių, vadovaudamasis vien epizodiniais tyrimais bei savo nuožiūra, pasiūlė Lietuvos bankas. Projekte jis numatė, ir kaip padidinti savo galias.
Regis, įstojus į euro zoną Lietuvos bankas prarado savo reikšmę ir tokiu būdu siekia įrodyti savo įtaką ir svarbą. Gaila tik, kad galios žaidimuose galiausiai pralaimi ir gyventojai, ir smulkusis verslas.
Vėl žiūrima ne iš to galo – ne kaip apsaugoti vartotojus ir sukurti kuo geresnes sąlygas konkurencijai, o kaip kuo labiau pažaboti įmonių veiklą. Ketverius metus patiriant nuolatinį spaudimą, vis nauji ribojimai verslo nebestebina, tačiau dėsninga, kad dėl tokios reguliavimo naštos dalis įmonių bus priverstos nutraukti savo veiklą.
Pavyzdžiui, įregistruotame projekte numatyta dar labiau mažinti bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą (BVKKMN), iki 75 proc. apribojant metines kredito palūkanas. Skamba kaip nemenkos palūkanos ir gera žinia vartotojams. Ilgalaikiams kreditams – taip. Bet smulkieji kreditai taip ir vadinami todėl, kad imami mažomis sumomis ir trumpam terminui.
Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, 100 eurų kredito administravimo kaina mėnesiui bus vos 1 euras, o mėnesio palūkanos – 6 eurai, tai vos padengia veiklos sąnaudas ir klientų kreditingumo tikrinimo kaštus daugybėje duomenų bazių.
Gyventojai, paėmę vartojimo kreditą ir apsigalvoję, galės jį grąžinti per dvi dienas visiškai nieko nemokėdami. Šis „nusiraminimo“ laikotarpis verslui taip pat lems papildomas sąnaudas, nes prieš sudarydamos sutartį įmonės privalo ir visada tikrina kliento kreditingumą, o vartotojui atsisakius paslaugos, šių išlaidų niekas nekompensuos.
Be to, pinigai nebus išmokami nuo 22 val. vakaro iki 7 val. ryto. Norintieji, kad kreditai jiems nebūtų teikiami, galės pateikti prašymą įrašyti juos į registrą asmenų, su kuriais nebus galima sudaryti kredito sutarčių.
Šios įstatymo pataisos reiškia ne visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą, o užpudruotą smulkiųjų kreditų draudimą, apie ką kadaise viešai kalbėjo Lietuvos banko atstovai, ir dar labiau sumažėjusią konkurenciją komerciniams bankams ir kredito unijoms, kurių pinigai daugeliui vartotojų – neprieinami.
Šiandien matome, kad iš tiesų trūksta ne naujų draudimų jau reguliuojamoje ir griežtai ribojamoje rinkoje, kurioje smulkių vartojimo kreditų dalis itin sparčiai traukiasi (per metus išduotų mažų – iki 290 eurų – kreditų sumažėjo penktadaliu), o realios ir efektyvios rinkos kontrolės, ypač didesnio dėmesio šešėliniam arba pusiau šešėliniam finansiniam sektoriui, kurio niekas neprižiūri.
Ko įstatymo projekte dar trūksta – tai nuostatos, kad kredito gavėjai ir patys privalo teikti tikslią ir teisingą informaciją apie savo pajamas, išlaidas, turimus įsipareigojimus bei kitą svarbią informaciją, taip pat jie turi suprasti, jog yra atsakingi už prašomus ir prisiimamus finansinius įsipareigojimus. Turi būti skatinamas ne tik atsakingas skolinimas, bet ir atsakingas skolinimasis.
Pamirštama, kad klientai – suaugę žmonės ir jie turi teisę patys sąmoningai spręsti dėl savo finansų bei prisiimti atsakomybę už įsipareigojimus. Elgiamės su jais, kaip su mažais vaikais, kurie tarsi negeba patys mąstyti ir juos reikia apsaugoti nuo jų pačių.
Liutauras Valickas yra Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos prezidentas
