Kiekvienais metais prasidedant vasarai Kauno vadovai svarsto, kaip padaryti miestą patrauklesnį užsienio turistams, pritraukti jų srautus.
Diskusijoje pasigirsta įvairių siūlymų, tačiau aiškios koncepcijos, kaip skatinti atvykstamąjį turizmą, iki šiol nėra.
Penkiolika metų gidu dirbantis Kauno žydų bendruomenės narys Simonas Dovidavičius žino būdą, kaip pakviesti turistus iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Pietų Afrikos Respublikos, Kanados, Australijos, kitų pasaulio šalių.
Tereikia išnaudoti tai, ką miestas turi – unikalų žydų istorinį paveldą, kuris nuolatos domina čia kadaise gyvenusius kauniečius bei jų palikuonis.
Anot pašnekovo, nostalginis turizmas turi nemažą perspektyvą. Sudarius rinkodaros planą galima pasikviesti po visą pasaulį išsibarsčiusius žmones, kurių seneliai ar proseneliai kilę iš Lietuvos. Genami ilgesio ir noro savo akimis išvysti protėvių gimtinę, jie vis dažniau užsuka į Kauną.
– Penkiolika metų užsiimate gido veikla. Dauguma jūsų klientų – gimtinę vėl norintys išvysti čia gimę žydai ar jų palikuonys. Kas šiuos žmones traukia? – „Laikinoji sostinė“ paklausė S.Dovidavičiaus.
– Ką tik bendravau su unikaliu žmogumi, Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) gyvenančiu 86 metų žydu. Nors jis prieš Antrąjį pasaulinį karą gimė Palestinoje, protėviai kilę iš Lietuvos. Šie žmonės buvo pirmieji pionieriai, išvykę į Palestiną.
1932 metais jo mama su mažu vaiku grįžo į Lietuvą tam, kad įtikintų kitus šeimos narius vykti iš Lietuvos kurti naują gyvenimą Palestinoje. Tuo metu šiam žmogui buvo vos 3 metai.
Nepaisant to, po 83 metų jis nusprendė grįžti į Lietuvą, aplankyti vietas, kurias jis pamena iš nuotraukų ar tėvų pasakojimų. Noras pamatyti šalį, kurioje gimė ir užaugo protėviai, labai svarbus.
Dirbant Ch.Sugiharos namuose tenka kasdien priimti japonų turistų grupes, atvyksta ir legendinio diplomato išgelbėtų žmonių palikuonys. Ši vieta jiems labai svarbi.
– Iš kokių pasaulio šalių žydai turistai atvyksta aplankyti Kauno?
– Šalių spektras labai platus. Tai Izraelis, Kanada, Jungtinės Amerikos Valstijos ir Pietų Afrikos Respublika, kur labai stipri išeivių iš Lietuvos bendruomenė. Didžioji dalis šios šalies žydų – išeivių iš Lietuvos, emigravusių prieš Antrąjį pasaulinį karą, palikuonys.
PAR išliko tikrieji litvakai, šie žmonės labai domisi Lietuva bei galimybėmis ją aplankyti. Prieš kurį laiką nemažai turistų sulaukdavome iš Didžiosios Britanijos bei Škotijos.
Svečių sulaukiame ir iš kitų šalių, nes Lietuvos žydai pasklidę po visą pasaulį.
Dažniausiai atvažiuoja čia gyvenusių žydų vaikai ir anūkai. Čia gimę ir augę žmonės – jau garbaus amžiaus, tad atvažiuoja ne taip dažnai.
Vienas žmogus iš Izraelio atvyksta į Kauną kas dvejus metus. Kiekvienos kelionės metu jis atsiveža po vieną sūnų.
– Kokią informaciją atvykstantys turistai turi surinkę apie savo protėvių žemę?
– Situacija būna labai įvairi, vieni – puikiai žino giminių vardus bei pavardes, vietas, kur jie gyveno, kuo vertėsi.
Būna ir taip, kad čia, Kaune, atskleidžiamos tam tikros istorinės mįslės. Prieš dvejus metus pavyko rasti vieno žinomo Izraelio generolo tėvų pasų kopijas. Tai itin dramatiško likimo žmogus – būdamas vaikas jis pateko į Kauno žydų getą, vėliau į Dachau koncentracijos stovyklą. Po daugelio metų grįžęs į Kauną jis apie savo tėvus nežinojo nieko, tik miglotai prisiminė, kur buvo šeimos butas, prisiminė, jog mokėsi pradinėje žydų mokykloje.
– Ar atvykstantiems žydams nekyla sunkumų rasti kašruto taisykles atitinkančio maisto?
– Šiuo metu tai jau nėra opi problema. Kaune veikia studentų klubas, kuriame patiekiami pagal griežtus reikalavimus pagaminti košeriniai patiekalai.
Kiekviename restorane galima užsisakyti vegetariškų patiekalų ar tų, kurių sudėtyje nėra kiaulienos. Kita vertus, tėvų bei senelių gamintus patiekalus pamenantys turistai itin maloniai nustemba beveik visose Kauno vietose galintys jų surasti.
Tai bulviniai blynai, burokėlių sriuba, šaltibarščiai, blynai su varške. Tai maistas, kuris susiformavo pagal bendrąją tradiciją carinės Rusijos imperijos ribose. Tuo metu nebuvo didelio maisto produktų pasirinkimo, maitintasi tuo, kas augdavo natūriniuose ūkiuose. Todėl patiekalai iš morkų, bulvių, burokų ir kopūstų yra populiarūs tiek žydų, tiek ir lietuvių virtuvėse.
Atvykę žydai labai džiaugiasi viešbučiuose rytais galintys paragauti patiekalą, jiems žinomą kaip blintz, o lietuviams – lietinius blynelius.
– Nostalgijos genami žmonės į Kauną atvyksta savo iniciatyva. Kaip miestas galėtų padidinti šių turistų srautus?
– Turizmas priklauso nuo kelių veiksnių. Žmogus vyksta į kelionę, jei turi laiko, pinigų ir noro. Šiuo atveju miestas gali veikti stengdamasis sukelti norą aplankyti tėvų bei senelių gimtąsias vietas.
Kita vertus, norėdamas priimti turistų srautus miestas turi pasistengti, kad jie išsivežtų kiek įmanoma geresnių įspūdžių.
Pavyzdžiui, kai kurie svečiai stebisi, kad ne visos žydams brangios ir reikšmingos vietos, žymūs pastatai paženklinti memorialinėmis lentelėmis.
Iki šiol nėra parengta informacinės medžiagos, nesudaryta maršrutų po išnykusį žydišką Kauną. Todėl atvykusiems žmonėms be papildomos pagalbos susigaudyti, kur kas yra, nėra taip paprasta.
Blogai, kad kelias į IX fortą, kuriuo važiuoja tūkstančiai svečių, duobėtas ir netvarkomas. Tai didžiulė nepagarba vieną pagrindinių miesto muziejų lankantiems turistams.
Būtina deramai sutvarkyti ir Miško gatvėje S.Dariaus ir S.Girėno gimnazijos kiemą, kur prieškariu veikė bendrovės „Lietūkis“ garažas. Šioje vietoje vykusios žudynės plačiai žinomos visame pasaulyje, turistai tą vietą labai dažnai aplanko. Nereikia tikėtis, kad pamatę ten stovėti paliktus automobilius jie sureaguos teigiamai.
