2009 metais susisiekimo ir keleivių pervežimo sektoriui smūgį sudavė ekonomikos krizė. Prastą ekonominę situaciją karūnavo „FlyLAL“ bankrotas. Nacionalinis vežėjas anuomet sudarė liūto dalį visų skrydžių ir oro uosto priklausomybę nuo vieno vežėjo pajuto visi keleiviai. Šiandien turime priešingą situaciją – nuolat augantį krypčių, keleivių ir juos aptarnaujančių oro linijų bendrovių skaičių. Lyginant su 2008-aisiais, iš Vlniaus oro uosto šiuo metu turime 35 proc. daugiau krypčių.
Tarptautinių organizacijų ir kitų aviacinių šaltinių statistikoje Vilniaus oro uostas 2010-2014 metais pripažįstamas sparčiausiai augančiu oro uostu Rytų Europoje. Pernai jame aptarnauta beveik 3 milijonai keleivių, o lyginant pirmus šių ir praėjusių metų ketvirčius, keleivių srautas šiemet išaugo 16 proc.
Drauge Vilniaus, Kauno ir Palangos oro uostai per praėjusius metus aptarnavo rekordinius 3,8 milijonus keleivių. Susisiekimo su Lietuva paklausa auga, todėl net neabejoju – siūlančių skrydžius tikrai atsiras, ir ne vien perimant „Air Lituanica“ kryptis.
„Air Lituanica“ istorija patvirtino pasiektą Lietuvos aviacinės rinkos tvarumą – šiandien turime stabilią civilinės aviacijos rinką, todėl pasitraukus vienam vežėjui, ypatingų pokyčių iš Lietuvos oro uostų keliaujantis vartotojas nepajus. Trumpalaikis neigiamas efektas neišvengiamas visuomet, bet pakanka vieno aviacinio sezono, kad neigiamas pasekmes būtų galima paversti teigiamu skrydžių ir keleivių skaičiaus augimu.
Pastaraisiais metais Lietuvos oro uostai kryptingai dirbo, kad panašių situacijų kaip 2009 metais būtų išvengta, o kalboms apie šalies izoliaciją neliktų pagrindo. Vienas iš žingsnių, leidusių pritraukti lietuviams ir svečiams patogesnių krypčių ir pasiūlyti daugiau skrydžių, buvo Vilniaus, Kauno ir Palangos oro uostų sujungimas. Tai leido panaikinti mažoje Lietuvos rinkoje niekam nenaudingą konkurenciją (naudingiausią aviakompanijoms) tarp to paties savininko – valstybės – įmonių.
Artimiausio laikotarpio pagrindinis iššūkis stiprinant Lietuvos oro uostų pozicijas ir galimybes konkuruoti su kitais Europos didmiesčiais – gerinti mūsų paslaugų kokybę ir pasiūlyti skaidrią bei tvarius santykius užtikrinančią kainodarą oro vežėjams. Šiuo metu Vilniaus oro uoste vis dar galioja ankstesniais laikotarpiais sukurtos specialios sąlygos žemų kaštų bendrovėms. Daugumos kitų Europos šalių oro uostuose tai jau senoka praeitis.
Akivaizdu, kad siekis turėti skaidrią ir vienodas konkurencines sąlygas visiems kuriančią kainodarą bus sudėtingas ir nuolat lydimas labai stipraus suinteresuotų asmenų spaudimo sudaryti specialias sąlygas jų veiklai. Tačiau tik vienodos veiklos sąlygos visiems sukurs galimybę ir paskatas oro linijoms pasiūlyti daugiau krypčių, o aktyviai bendradarbiaujant su Susisiekimo ministerija, miestų savivalda, asocijuotomis verslo ir turizmo organizacijomis į Lietuvą pritraukti naujų oro vežėjų ir naujų krypčių. Oro uostų pasiekiamumo plėtrai reikalinga laisvė veikti ir suinteresuotų asmenų (angl. „stakeholders“) palaikymas bei aktyvus įsitraukimas.
Gediminas Almantas yra valstybinės įmonės “Lietuvos oro uostai“ generalinis direktorius
