Pastaraisiais dešimtmečiais rinkos vertybės išstūmė ne rinkos santykiais grindžiamas normas beveik iš visų gyvenimo sričių. Patys to nesuvokdami, tvirtina profesorius M.J.Sandelis, užuot turėję rinkos ekonomiką, mes jau tapome rinkos visuomene.
Lrytas.lt pateikia knygos „Ko nenusipirksi už pinigus“ ištrauką, kurioje nagrinėjami viatikaliniai sandoriai – angl. Viaticals (žargonu; oficialus pavadinimas Viatical settlement).
***
Pravartu pažvelgti į kitą moralės požiūriu komplikuotą gyvybės draudimo rūšį, atsiradusią ir išpopuliarėjusią per paskutinius du praėjusio amžiaus dešimtmečius kartu su AIDS epidemijos protrūkiu, – viatikalinius sandorius.
Iš esmės tai prekyba teisėmis tapti gyvybės draudimo, kuriuo apdraustas sergantis AIDS ar kokia kita mirtina liga žmogus, naudos gavėju. Schema štai tokia: įsivaizduokite, kad žmogus, apdraustas 100 tūkst. dolerių gyvybės draudimu, iš savo gydytojo sužino, jog gyventi jam liko vos metai.
Tarkime, kad jam reikia nedelsiant gauti pinigų gydytis arba tiesiog tam, kad likusį laiką nugyventų be rūpesčių.
Investuotojas pasiūlo išpirkti šio žmogaus gyvybės draudimo polisą, tarkim, už 50 tūkst. dolerių ir perima pareigą mokėti kasmetinius įnašus. Ligoniui po metų mirus, investuotojui atitenka visa minėtoji 100 tūkst. dolerių suma.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo visai vykęs sandoris. Mirtina liga sergantis poliso savininkas gauna pinigų, kurių jam reikia nedelsiant, o investuotojas uždirba gražaus pelno, jei tik, žinoma, ligonis miršta laiku, t. y. maždaug tada, kai numatė gydytojas.
Vis dėlto čia esama ir rizikos: nors tokia investicija garantuoja, kad ligoniui mirus jo draudimo polisą perpirkęs asmuo gaus tam tikrą sumą (šiuo atveju 100 tūkst. dolerių), pelno dydis priklauso nuo to, ar ilgai ligonis gyvens. Jei kitam asmeniui teises į savo gyvybės draudimą perleidęs žmogus miršta po metų, kaip gydytojo ir prognozuota, 50 tūkst. dolerių išleidęs investuotojas susižeria kone 100 proc. dydžio pelną (neskaitant išlaidų draudimo įmokoms ir komisinių sandorį įforminusiam brokeriui).
Jei ligonis miršta po dvejų metų, investuotojui tenka laukti dvigubai ilgiau, tad jo metinė investicijų grąža sumažėja perpus (be to, tenka sumokėti daugiau draudimo įmokų, o tai dar labiau sumažina pelną). O jei ligoniui per stebuklą pavyksta pasveikti ir jis nugyvena dar daugybę metų, investuotojas gali likti išvis be pelno.
Žinoma, bet kokios investicijos susijusios su rizika. Tačiau sudarant viatikalinį sandorį susiduriame su moraline dilema, kuri investuojant į ką nors kita dažniausiai neiškyla: šiuo atveju investuotojas yra suinteresuotas, kad ligonis, kurio gyvybės draudimą jis perpirko, mirtų kuo greičiau. Kuo ilgiau ligonis išgyvena, tuo mažesnė investicijų grąža.
Trokšta, kad mirtų kuo greičiau
Neverta nė minėti, kad viatikaliniais sandoriais suinteresuoti draudimo industrijos atstovai kaip įmanydami stengiasi nukreipti dėmesį nuo šio „vampyriško“ savo verslo aspekto. Tarpininkaujantys sudarant šiuos sandorius brokeriai teigia vykdą misiją padėti mirtinomis ligomis sergantiems žmonėms apsirūpinti finansiškai – taip šie galį nugyventi likusias savo dienas palyginti oriai ir patogiai. (Pats terminas „viatikalinis“ yra kilęs iš lotyniško žodžio, reiškiančio kelionpinigius.)
Kita vertus, jie neneigia ir to, jog investuotojas yra finansiškai suinteresuotas, kad apdraustasis mirtų kuo greičiau. „Pasitaiko atvejų, kai investicijų grąža būna tiesiog milžiniška, tačiau esame susidūrę ir su baisiai nesėkmingais atvejais, kai ligoniai išgyvendavo kur kas ilgiau, nei prognozuota, – atvirauja Fort Loderdeilyje įsikūrusios bendrovės, užsiimančios viatikaliniais sandoriais, vadovas Williamas Scottas Page’as. – Tuo šie sandoriai ir įdomūs. Šiaip ar taip, tiksliai numatyti, kada žmogus mirs, vis tiek neįmanoma.“
Dalis minėtų „baisiai nesėkmingų atvejų“ baigėsi tuo, kad gerokai suerzinti investuotojai padavė į teismą brokerius, įkalbėjusius juos įsigyti gyvybės draudimo polisus, kurie laiku nedavė lauktos grąžos.
Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje atrasti vaistai nuo ŽIV pailgino gyvenimą dešimtims tūkstančių AIDS ligonių ir sujaukė visas prognozes, kuriomis rėmėsi viatikalinių sandorių verslas.
Štai kaip atsiradus šiems vaistams susidariusią padėtį apibūdino vienos bendrovės direktorius: „Jei grąžos laukiama po 12 mėnesių, o ji gaunama po 24 mėnesių ir daug mažesnė, tai viską pakeičia iš pagrindų.“ 1996 m. įvykęs antiretrovirusinės terapijos proveržis lėmė tai, kad, tarkim, San Fransiske įsikūrusios viatikalinio verslo bendrovės „Dignity Partners, Inc.“ akcijų kaina nuo 14,50 dolerio smuko iki 1,38 dolerio. Netrukus įmonė nutraukė veiklą.
1998 m. dienraštis „The New York Times“ paskelbė straipsnį apie įtūžusį Mičigano investuotoją, prieš penkerius metus įsigijusį Kendallo Morrisono, sergančio AIDS ir, kaip tuo metu atrodė, jokių vilčių ilgai gyventi neturinčio niujorkiečio, gyvybės draudimo polisą.
Atsiradus naujiems vaistams, Morrisono sveikata, dideliam investuotojo nusivylimui, pasitaisė. „Dar niekad gyvenime nebuvau susidūręs su tuo, kad kas nors taip smarkiai norėtų mano mirties, – pasakojo Morrisonas. – Jie nuolat man siuntinėjo laiškus ir skambindavo. Atrodydavo, lyg klaustų: „Ką – tu vis dar gyvas?“.
Atsiradus naujų būdų pailginti AIDS sergančių ligonių gyvenimą, viatikalinių sandorių bendrovėms teko diversifikuoti veiklą – savo žvilgsnį jos nukreipė į žmones, sergančius vėžiu ir kitomis mirtinomis ligomis. Nedramatizuodamas naujai susiklosčiusios padėties, Williamas Kelley, Amerikos viatikalinio verslo atstovus vienijančios asociacijos vykdomasis direktorius, plėtros perspektyvas įvertino optimistiškai: „Palyginti su AIDS ligonių skaičiumi, žmonių, kenčiančių nuo vėžio, sunkios formos širdies ir kraujagyslių ar kitų mirtinų ligų, skaičius yra milžiniškas.“
Kitaip nei vadinamojo „durininkų draudimo“ atveju, viatikaliniai sandoriai teikia akivaizdžią socialinę naudą – finansiškai palengvina mirtinomis ligomis sergančių žmonių paskutines dienas. Be to, apdraustasis pats sutinka su esamomis sąlygomis (nors visai įmanoma, kad kai kuriais atvejais beviltiškų ligonių padėtis neleidžia jiems suderėti teisingos kainos už perleidžiamas teises į jų gyvybės draudimo išmoką).
Su viatikaliniais sandoriais susijusi moralinė dilema kyla ne dėl apdraustojo sutikimo. Bėda ta, kad tokius sandorius sudarę investuotojai tampa stipriai suinteresuoti, kad žmonės, kurių draudimo polisus jie įsigijo, mirtų kuo greičiau – tai tarsi lažybos dėl mirties.
Kas nors galėtų atrėžti, kad viatikaliniai sandoriai nėra vienintelė investavimo forma, į žmonių mirtį skatinanti žvelgti kaip į lažybų objektą. Juk gyvybės draudimo praktika jau pati savaime moralinius principus paverčia preke. Vis dėlto skirtumas yra: draudikas, apdraudęs mano gyvybę, „stato“ už mane, o ne prieš mane. Kuo ilgiau gyvenu, tuo daugiau pinigų jis uždirba. O štai viatikalinių sandorių atveju visa tai apsiverčia aukštyn kojom. Investuotojo akimis, kuo greičiau mirsiu, tuo geriau.
Knygos autoriaus pastaba: Pensijų anuiteto sutartys, pagal kurias gavėjui kas mėnesį išmokama tam tikra suma, savo prigimtimi yra kur kas artimesnis reiškinys viatikaliniams sandoriams, nei gyvybės draudimas. Šitokias išmokas mokanti bendrovė taip pat yra finansiškai suinteresuota, kad gavėjas mirtų kuo greičiau. Vis dėlto šiuo atveju visa išmokėjimo rizika paprastai būna didesnė ir apdraustojo atžvilgiu „anonimiškesnė“ nei toji, kuri prisiimama sudarant viatikalinį sandorį, – taip „tiesioginis suinteresuotumas“ kuo ankstesne gavėjo mirtimi sumažėja. Be to, pensijų anuiteto sutartimis dažnai užsiima įmonės, kurios specializuojasi taip pat ir gyvybės draudimo srityje, tad rizika, kad išmokų gavėjas gyvens ilgai, būna labiau subalansuota.
Labiausiai traukia AIDS ligoniai
Tik ar iš tiesų man turėtų rūpėti, kad kažkoks investuotojas viliasi, jog aš greit mirsiu? Gal išvis neturėčiau kvaršinti sau dėl to galvos, jei tik jis nesiima jokių priešiškų veiksmų arba pernelyg dažnai nesiteirauja apie mano sveikatos būklę. Juk galbūt šitokia padėtis, nors baisiai nemaloni, morališkai vis dėlto priimtina.
O gal su tuo susijusi moralinė problema visai ne ta, kad man padaroma kokia nors realiai apčiuopiama skriauda, bet ta, kad šitokia praktika turi neigiamą poveikį pačių investuotojų vertybinėms nuostatoms. Ar jūs norėtumėte gyventi iš pajamų, gautų lažinantis, kad kai kurie žmonės mirs anksčiau?
Manau, jog netgi karšti laisvosios rinkos šalininkai, prieš pareikšdami, kad tai tik verslas ir nieko daugiau, turėtų apie ką pamąstyti. Pavyzdžiui: jei manome, kad viatikaliniai sandoriai moralės požiūriu niekuo nesiskiria nuo įprasto gyvybės draudimo, vadinasi, ir interesai, kylantys iš šių verslo rūšių, privalo turėti vienodas galimybes būti atstovaujami valdžios koridoriuose, ar ne?
Juk jei pripažįstame, kad įmonės, teikiančios įprasto gyvybės draudimo paslaugas, turi teisę samdyti lobistus, kovosiančius už žmonių gyvenimą pailginančių priemonių įgyvendinimą (tarkim, įstatymus, įpareigojančius važiuojant automobiliu segėti saugos diržus, arba prieš rūkymą nukreiptos politikos formavimą), vadinasi, ir įmonėms, užsiimančioms viatikaliniais sandoriais, turi būti garantuota teisė samdyti lobistus, sieksiančius, kad mirtingumas didėtų (tarkim, kad AIDS ir vėžio tyrimų finansavimas iš federalinio biudžeto būtų mažesnis). Logiška, ar ne?
Vis dėlto, kiek man žinoma, viatikalinio verslo atstovai lobistų tokiais tikslais nesamdo. Nors jei manytume, kad lošti iš tikimybės, jog AIDS ar vėžiu sergantys ligoniai mirs greičiau, yra morališkai leistina, kodėl tuomet siekti atitinkamas viešosios politikos kryptis apibrėžiančių įstatymų priėmimo turėtų būti morališkai nepriimtina?
Tarp investavusiųjų į viatikalinius sandorius yra ir konservatyvių pažiūrų Teksaso valstijos įstatymų leidėjas ir „žymus kovotojas su homoseksualumu“ Warrenas Chisumas. Jo pastangomis Teksase buvo grąžinta baudžiamoji atsakomybė „už sodomiją“, be to, šis žmogus nepritarė lytiniam švietimui mokyklose ir balsavo prieš programas, skirtas padėti AIDS ligoniams.
1994 m. Chisumas išdidžiai pareiškė, kad perpirko teisę į šešių AIDS ligonių gyvybės draudimo išmokas ir tam nepagailėjo 200 tūkst. dolerių. „Mano skaičiavimais, turėčiau uždirbti ne mažiau nei 17 procentų, bet, ko gero, grąža bus kur kas didesnė, – gyrėsi jis laikraščio „The Houston Post“ žurnalistui. – O jei jie mirtų per mėnesį, pelnas būtų išties įspūdingas.“
Kai kas kaltino Chisumą supainiojus viešuosius ir privačius interesus, – juk šis įstatymų leidėjas balsavo už sau asmeniškai naudingus teisės aktus. Tik vargu ar šie kaltinimai iš tiesų turi pagrindo: šiaip ar taip, minėtos investicijos visiškai atitiko jo įsitikinimus. Tad tai nebuvo klasikinis interesų konfliktas. Tiesą sakant, tai buvo šis tas blogiau – tam tikra moralės požiūriu nevienareikšmiškai vertintina socialiai atsakingo investavimo versija.
Chisumo begėdiškas mėgavimasis „vampyriškomis“ viatikalinių sandorių savybėmis yra greičiau išimtis. Tik maža dalis investuotojų sudaro šiuos sandorius genami tokio priešiškumo. Dauguma jų AIDS ligoniams linki kuo geresnės sveikatos ir kuo ilgiau gyventi – žinoma, išskyrus tuos, kurių gyvybės draudimo polisus yra išpirkę.
Palaikų medžioklė
Reikia pasakyti, kad žmonių mirtys „maitina" toli gražu ne vien tik investuotojus į viatikalinius sandorius. Koroneriai, laidojimo biurų agentai ar duobkasiai gyvena iš to paties, ir niekas jų dėl to nesmerkia. Prieš kelerius metus dienraštis „The New York Times“ paskelbė straipsnį apie Mike’ą Thomasą, trisdešimt ketverių metų vyriškį iš Detroito, dirbantį „palaikų medžiotoju“ viename vietos morgų. Jo užduotis – surinkti mirusių žmonių kūnus ir nugabenti juos į morgą.
Vyriškiui mokama, šiurkščiai tariant, už galvą – po 14 dolerių už kiekvieną atvežtą kūną. Detroite daug žmogžudysčių, tad Mike’as pajėgia per metus uždirbti apie 14 tūkst. dolerių. Tačiau smurto bangoms nuslūgus vyriškiui ateina išties sunkūs laikotarpiai. „Suprantu, kad šitai išgirsti jums bus gana keista, – prisipažino jis. – Bet tokiomis dienomis tiesiog laukiu, kol kas nors numirs. Net kyla nenumaldomas noras, kad kas nors numirtų. Taip jau yra. Juk turiu išmaitinti šeimą.“
Mokėti „palaikų medžiotojui“ komisinius nuo kiekvieno kūno gal ir ekonomiška, tačiau tai turi ir savo moralinę kainą. Skatinant darbuotojų finansinį suinteresuotumą tokių pat žmonių kaip ir jie mirtimi, atbukinamas jų, o kartu ir visų mūsų etinis jautrumas.
Susiduriame su panašia situacija kaip ir viatikalinių sandorių atveju, tačiau yra ir vienas esminis moralinis skirtumas: nors „palaikų medžiotojų“ pajamos ir priklauso nuo kitų žmonių mirties, vis dėlto jie nėra tiesiogiai suinteresuoti kurių nors konkrečių žmonių mirtimi. Jiems svarbus kiekvienas mirusysis.
