Remdamiesi turima statistika, galime apskaičiuoti, kad pernai iš vieno tūkstančio eurų pajamų (darbo užmokesčio ir socialinių išmokų) loterijos bilietams skyrėme maždaug 3,8 euro, iš kurių 1,79 euro loterijos lošėjams nebesugrįžta.
Kaip rodo ankstesnių metų duomenys, Lietuvoje per dešimt metų suma, išleidžiama loterijos bilietams pirkti, padvigubėjo. Išleistų pinigų ir laimėjimų sumos santykis keitėsi labai nežymiai.
Kodėl žmonės ir toliau tokiu nepelningu būdu bando praturtėti?
Mokslininkai turi keletą tokios iš pirmo žvilgsnio nenaudingos finansinės elgsenos paaiškinimų.
Pirma, daugelis žmonių sumoka po vieną eurą už malonumą lošti arba pasvajoti, ką darytų su išloštais milijonais. Matyt, susimokėjus atrodo, kad esame kur kas arčiau tos svajonės. Nors, kaip kartais šmaikštauja matematikai, tikimybė laimėti didįjį prizą yra beveik tokia pat – nesvarbu, nusipirkome bilietą ar ne.
Su šiuo pašmaikštavimu susijęs ir antras paaiškinimas: žmonės labai ribotai ir dažnai neteisingai suvokia, kokia gi yra tikimybė laimėti didįjį prizą ir kiek verta sumokėti už tokią tikimybę. Natūralu, kad žmogui jau nelengva suvokti skirtumą tarp viena tūkstantąja ir viena milijonine dalimi įvertintos tikimybės.
Tačiau rasime ir lengviau įsivaizduojamų palyginimų. Pavyzdžiui, apskaičiuota, kad jei pirktume po du bilietus per savaitę, galime tikėtis atspėti 6 skaitmenis iš 49 ir išlošti aukso puodą kartą per 134 tūkst, metų. Jei pirktume po 100 bilietų per savaitę visą savo suaugusiojo gyvenimą (nuo 18 iki 75 metų), tikimybė laimėti aukso puodą pasiektų vieną šimtąją. Taip pat siūloma pagalvoti, kiek žmonių turi pralaimėti po vieną eurą, kad, loterijos organizatoriams pasiėmus savo dalį, vienas žmogus galėtų laimėti, pavyzdžiui, milijoną eurų. Bet, net ir tai žinodami, žmonės toliau bando laimę. Kuo didesnis žadamas prizas, tuo daugiau bandančių laimėti. Kaip dėl to kinta tikimybė laimėti?
Trečia, mažas pajamas gaunantys žmonės didžiojo loterijos prizo laimėjimą suvokia kaip vienintelį, tegul ir mažai tikėtiną, būdą praturtėti. Apskaičiuota, kad nepasiturintys amerikiečiai loterijos bilietams išleidžia apie 3 proc. savo pajamų. Jie „investuoja“ į loterijos bilietus. Ir taip papuola į taip vadinamuosius skurdo spąstus: renkasi blogas (nuostolingas) investicijas todėl, kad neturi pakankamai pinigų geresnėms, o geresnėms pinigų neturi, nes juos išleido nuostolingoms investicijoms. Mokslininkai teigia, kad kuo didesni turtiniai ir socialiniai skirtumai visuomenėje, tuo labiau tie, kurie yra socialinių kopėčių apačioje, nori tapti turtingesni. Bet kokia kaina.
Loterijos yra senas išradimas. Medžioklės, karo laimikio dalijimas burtų būdu dažnai minimas įvairių šalių tautosakoje. Žmonių noru susimokėti už lošimo malonumą naudotasi nuo seno siekiant surinkti pinigų įvairiems kilniems tikslams. Minima, kad Siksto koplyčios freskos buvo finansuojamos surenkant pinigus loterijos būdu, tokiu pat būdu iš dalies finansuotas ir šiandien gerai žinomų Amerikos universitetų – Harvardo, Prinstono, Jeilio įkūrimas. Perkantiems tokių loterijų bilietus galbūt ne taip būna gaila pralaimėtų pinigų. Ir šių dienų loterijų organizatoriai dalį surinktų pinigų skiria, pavyzdžiui, sportui remti.
Vis dėlto loterijos yra vienas iš blogiausių, rečiausiai pasiteisinančių būdų praturtėti. Nors mums gali atrodyti ir kitaip. Pasakojama, kad Ispanijos nacionalinės loterijos laimėtojas, paklaustas, kaip jam pasisekė laimėti, pasakė kad jis atkakliai ieškojo loterijos bilieto, kuris baigtųsi skaitmenimis 48, nes septynias naktis iš eilės sapnavo septynetą, o septyniskart septyni „juk yra keturiasdešimt aštuoni!“
Komentaro autorė yra SEB banko šeimos finansų ekspertė.
