Pagrindinis ginklas, kuriuo tikimasi užkariauti naujas rinkas yra susilpnėjęs euras, atpiginęs lietuvišką produkciją. Taip, euras atpigo JAV dolerių, Didžiosios Britanijos svaro sterlingų bei Šveicarijos frankų atžvilgiu.
Pernai JAV ir Jungtinės Karalystės rinkoms teko maždaug po 4 proc. Lietuvos eksporto. Atrodytų, visai neblogai, tačiau didžioji dalis šio eksporto yra tik naftos produktai ir trąšos – mažos pridėtinės vertės kelių įmonių produkcija. Taigi šios dvi didelės rinkos daugeliui Lietuvos eksportuotojų dar lieka visai nepasiektos. Lygiai tokia pati neatrasta žemė yra Šveicarija, į kurią Lietuva eksportavo tik 0,26 proc. viso savo eksporto.
Ar padės beveik penktadaliu euro atžvilgiu pabrangusios jų valiutos? Beveik ne, nes nemažai eksportuotojų dėl JAV dolerio atžvilgiu atpigusio euro labiau konkurencingi netaps: produkcijos gamybos procese jie importuoja žaliavas, už kurias mokama pabrangusia valiuta, JAV doleriais. Tai ypač aktualu mineralinio kuro, plastikų, trąšų gamintojams. Žaliavų neimportuojančios įmonės taip pat neturėtų per daug džiūgauti. Šveicarai ir britai lietuviškų sūrių, dešrų, drabužių ir baldų nepirko ir neperka ne dėl to, kad jų neįperka. Kad ir kaip būtų apmaudu tai pripažinti.
Tad naudos iš turtingų rinkų su pabrangusiomis valiutomis kol kas nedaug. O kaip yra su Pietryčių Azijos, Artimųjų Rytų ar Pietų ir Centrinės Amerikos rinkomis? Pažvelgę į šias rinkas suprantame populiarios mantros „euras atpigo“ absurdiškumą. Nepasakius, kurios valiutos atžvilgiu euras atpigo, toks teiginys lygiai toks pat informatyvus, kaip ir teiginys, kad „Vilniuje rytoj bus šalčiau nei kai kuriose kitose pasaulio sostinėse“.
Nepaisant korekcijos pastaraisiais mėnesiais, per pastaruosius trejus metus euras pabrango, pavyzdžiui, Japonijos jenos, Australijos dolerio, Malaizijos ringito, Indijos rupijos, Pietų Afrikos rando, Egipto svaro, Brazilijos realo, Čilės peso, Venesuelos bolivaro ir kai kurių kitų pasaulio valiutų atžvilgiu. Jei šios rinkos buvo „neįkandamos“ pastaraisiais metais, kodėl tai turėtų pasikeisti eurui pabrangus jų valiutų atžvilgiu? Vienintelis galimas atsakymas – į jas Lietuvos eksportuotojai nesižvalgė tol, kol buvo gyvybingos ranka pasiekiamos NVS rinkos. Galbūt. Tačiau yra daugybė priežasčių, kodėl į jas nebuvo dairomasi – nuo skirtingų pirkėjų skonių iki tiesioginių užsienio prekybos barjerų.
Dar sudėtingiau kalbėti apie Lietuvos paslaugų eksporto diversifikaciją. Du trečdaliai viso Lietuvos paslaugų eksporto sudaro transporto paslaugos – daugiausiai prekių gabenimas tarp Vakarų Europos ir NVS šalių. Turbūt akivaizdu, kad vilkikų srautus nukreipti į kitus pasaulio regionus nėra taip paprasta.
Lietuvos įmonių potencialą užimti naujas rinkas galėtų padidinti į kokybinius rodiklius orientuota švietimo sistema, nuolatinės investicijos ir adekvati valstybės ekonominė politika. Tačiau šiose srityse pastaraisiais metais daug progreso nebuvo. Nuo 2009-ųjų krizės Latvijos ir Estijos įmonės materialinėms investicijoms per metus vidutiniškai skyrė apie 14 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Lietuvos įmonės per šį laikotarpį investavo mažiau nei 11 proc. BVP. Natūralu, kad tiek investuojant stipriausias eksportuotojų ginklas yra lūkestis, jog euras bus pigi valiuta. Tačiau ilguoju laikotarpiu jokia valstybė negali tikėtis klestėti ir būti konkurencinga vien turėdama pigesnę valiutą.
Komentaro autorius yra „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.
