Šią savaitę Lietuva atsisveikino su litu – nuo šiol galima atsiskaityti tiktai eurais. Kokius jausmus tai kelia buvusiam Lietuvos banko vadovui R.Šarkinui, kurio laikais euro nepavyko įvesti?
Penkiolika metų, praleistų Lietuvos banke, buvusiam jo vadovui 68-erių R.Šarkinui labiausiai asocijuojasi su litu, komercinių bankų griūtimi.
Žinoma, į atmintį įsirėžė ir bandymas prieš septynerius metus įvesti eurą. Nors to padaryti tuomet nepavyko, pasak buvusio bankininko, pastangos nenuėjo veltui – pamatai būsimam eurui buvo pakloti.
– Ar jau prisipratinote eurus? Koks jausmas apima laikant juos rankose? – paklausiau R.Šarkino.
– Ko nors ypatinga nejaučiu, juk matėme mes tą eurą ir anksčiau. Tačiau parduotuvėje jau reikia pagalvoti, kaip su juo elgtis. Dabar viskas atrodo taip pigu. Bet kai pasižiūri į pensiją – kokia ji maža. Nieko, laikui bėgant priprasime.
– Kaip, jūsų nuomone, valstybė susitvarkė su euro įvedimo darbais?
– Buvo gerai pasiruošta. Lietuvos bankas jau prieš septynerius metus buvo daug nuveikęs, kai buvo pirmasis bandymas įstoti į euro zoną.
Aišku, kai ką reikėjo atnaujinti, bet daug kas tiko, kas buvo tada padaryta. Tarkime, jau tada buvo sukurti euro monetų projektai.
Manau, dabar visos tarnybos, ypač Finansų ministerija, Lietuvos bankas, dirbo vieningai.
– Visai realus euras atrodė ir prieš septynerius metus. Bet tada Lietuvoje infliacija esą buvo 0,1 proc. didesnė, nei reikalavo Europos institucijos. Ko tada nepadarėme iki galo?
– O kam dabar tai įdomu? Pasakysiu trumpai: euras galėjo būti įvestas ir tuomet. Lėmė politikų sprendimai: jeigu visi būtų vieningai to siekę, galbūt būtų padaryta didesnė įtaka infliacijai.
Be abejo, kuo anksčiau būtume įsivedę, tuo daugiau būtų buvę privalumų.
– Teigiama, kad jei 2007-aisiais Lietuva būtų įsivedusi eurą, vien 40 mln. eurų valiutos keitimo mokesčių būtų sutaupyta, dar iki dviejų milijardų eurų viešasis ir privatus sektoriai būtų sutaupę už paskolų palūkanas. Ir finansų krizę Lietuva, ko gero, būtų ištvėrusi lengviau?
– Bet ir tada būtų buvę įvairių įnašų. Tiesa, per tą laiką atsirado vienas kitas fondas, kurių tuomet nebuvo.
– Penkiolika metų praleidote Lietuvos banke, dirbote su litu. Kuris laikotarpis buvo sunkiausias?
– Be abejo, pradžia. Prieš tai dirbau Finansų ministerijoje, kuriai vadovavo šviesaus atminimo Romualdas Sikorskis. Jis pertvarkė ministerijos struktūrą, įkūrė Finansų ir biudžeto departamentą. Tapau jo direktoriumi. Pirmieji nepriklausomos Lietuvos biudžetai buvo mūsų sudaryti.
1995 metais tapau finansų ministru, o 1996 metais pasiūlė eiti į Lietuvos banką.
Pirmieji metai buvo labai sunkūs. Buvo ką tik prasiautusi didžioji bankų krizių banga. Užsienio valiutos atsargos buvo nedidelės, paskolintos iš Tarptautinio valiutos fondo, savo turėjome tikrai ne kažką. Ir indėliai iš bankų pasitraukė.
Reikėjo iš naujo sukurti priežiūros sistemą, visas kitas tarnybas.
– Ne kartą buvote kaltinamas dėl bankų bankrotų, prastos jų priežiūros. Kokios buvo tos spragos?
– Kokia buvo visuomenė, tokie ir bankai. Priežiūros mechanizmas buvo sukurtas. Dar iki man ateinant veikė departamentas, bet trūko patirties. Atėjo nauji žmonės, jie dirbo ir mokėsi.
Ne kartą buvo pabrėžta, kad priežiūra atitiko tarptautinius standartus. Tokios priežiūros, kuri užkirstų kelią bet kokioms problemoms, bankų bankrotams, nėra.
– Jūsų gyvenime pinigai ne kartą keitėsi. Kuriai valiutai jaučiate didžiausius sentimentus?
– Pamenu 1961-uosius, kai buvo nubrauktas vienas nulis nuo sovietinių rublių, vėliau atėjo talonai. Jaučiu lito ilgesį. Rūpinomės, kad jis būtų kokybiškas, apsaugotas nuo padirbinėjimo.
Juk pirmųjų litų net nebuvo galima išleisti į apyvartą – tokie nekokybiški jie buvo. Tik vėliau tapo patikimai apsaugoti.
– Dabar kiekvieną dieną girdime apie padirbtus eurus. Ar ne per didelis jų srautas?
– Dauguma tų eurų – tik keliantys įtarimą. Vėliau paaiškėja, kad jie tikri. Bet, aišku, reikia tikrinti.
O lietuviai tikrai turi eurų padirbinėjimo patirties. Dar tada, kai euro neturėjome, Kaune pareigūnai surado nelegalią jų spaustuvę. Kaip tik prieš pirmąjį bandymą įsivesti eurą.
– Ar jums įdomu, kokios šalies euro centus laikote savo rankose?
– Jau turiu daugelyje valstybių nukaldintų monetų. Labai greitai jų privežė. Einu į kioską pirkti „Lietuvos ryto“, tai ir gaunu grąžos.
– Gal turite ir pinigų kolekciją?
– Surinkau visas Lietuvoje išleistas monetas – vardines, kolekcines. Ir ne vieną euro monetų rinkinį įsigijau.
– Dar dirbdamas banke esate prisipažinęs, kad nuolat perkate „Teleloto“ loterijos bilietus. Gal jau ir milijoną pavyko išlošti?
– Perku. Esu išlošęs televizorių, vieną kitą litą. Nieko gero. Vis dar laukiu, kada tas milijonas bus. Nesulaukiu. Kita vertus, jei ir nieko neišlošiu, bent šiek tiek pinigų sportui nubyra.
– Jau daugiau kaip trejus metus nebedirbate banke. Kuo užsiimate?
– Darbo daugiau neieškojau. Vežioju anūką Gustavą į mokyklą, treniruotes. Iš ryto darau mankštą.
Neprenumeruoju laikraščių vien todėl, kad galėčiau pasivaikščioti. Nueinu iki kiosko ir atgalios – ir jau du kilometrai susidaro.
Turiu nemažai darbų sodyboje. Bent du kartus per mėnesį važiuoju pažvejoti. Labai daug skaitau, bet renkuosi lengvesnę literatūrą. Mėgstu detektyvus. Nemažai laiko atima kryžiažodžiai.
– Sovietiniais laikais trejetą metų su šeima praleidote Kuboje. Esate minėjęs, kad svajojate ten sugrįžti. Ar pavyko?
– Ne. Dabar jau šiek tiek prisibijau dėl sveikatos, širdis nebe ta. Mano darbas tikrai nemažai nervų kainavo.
Bet noras ten nuvykti liko. Dirbau Kubos švietimo ministerijoje patarėju. Tačiau jau daugiau kaip trisdešimt metų prabėgo, draugų nebeliko. Norėtųsi pavaikščioti tais takais, pažiūrėti, kaip viskas pasikeitę.
Fidelį Castro teko ne kartą matyti, taip pat ir dabartinį prezidentą Raulį Castro, bet tik per oficialius renginius.
O štai pas jų brolį Ramoną viešėjau namuose. Iki šiol domiuosi viskuo, kas ten vyksta.
– Ar nekirba minties rašyti prisiminimus? Juk paslapčių tikrai turite?
– Kartais apie tai pagalvoju. Bet kad aš tų paslapčių dar negaliu pasakoti – neatėjo senaties terminas.
