Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektorius Laurynas Jonavičius sako, kad niekas kitas kitas Rusijai išbristi iš duobės negali padėti – tik ji pati. Kol santykiuose su Vakarais išliks nežinomybė, tol nebus galimybės pritraukti investicijų ir stabilizuoti rublį. Kol nebus išspręsta situacija Ukrainoje, tol problemos gilės.
Tačiau bent jau kol kas nematyti, kad situaciją būtų mėginama taisyti.
- Ką Rusijai reiškia iki 17 proc. padidintos bazinės palūkanos?
- Vadinasi, rinkoje mažėja rublių kiekis. Tai lėtina vartojimą, mažina galimybes investuoti, stabdo galimą ekonominį augimą. Keliant bazines palūkanas siekiama sukontroliuoti infliaciją, suvaldyti tolesnį rublio kurso mažėjimą.
Ar šios priemonės padės pasiekti tikslų, sunku pasakyti, nes rublio kritimo priežastys labiau išorinės, susijusios su Rusijos užsienio politika, pozicija kaimyninių valstybių atžvilgiu.
Rusijos centrinis bankas jau pusė metų bando suvaldyti situaciją, bet, nepakeitus politikos, tą sunkiai sekasi padaryti.
- Ar smunkantis rublis gali būti lemiamas veiksnys investuotojams? Ar tie, kas norėjo pasprukti iš Rusijos, to dar nepadarė?
- Krizė – tai pingantys aktyvai, vadinasi, dabar Rusijoje daug ką galima pigiai nusipirkti. Tikriausiai yra tokių veikėjų, kurie apie tai galvotų.
Tačiau Rusijoje ekonomika neatskiriama nuo politikos, todėl negalima nematyti politinio aspekto. O jis rodo, kad bet koks atėjimas į rinką bus žiauriai rizikingas. Akivaizdu: dugnas dar nepasiektas, investuotojų rizika – milžiniška. Su ta nežinomybe, kuri dabar tvyro Rusijoje, niekas ten neina.
Vladimiras Putinas savo kalboje sakė, kad jo tikslas – kiek galima daugiau lengvatinio apmokestinimo zonose laikomo kapitalo susigrąžinti į Rusiją ir taip pagelbėti vidaus ekonomikai.
Nežinau, ar koks bent kiek racionaliau mąstantis žaidėjas norėtų tą daryti. Juk Rusijos politika nesikeičia, konfrontacija su pasaulio ekonominės galios centrais – Europa ir JAV – tik didėja.
Tai reiškia, kad Rusijai neužteks vidinių ekonominių pastangų, norint stabilizuoti rublį, padidinti vartojimą ar pritraukti investicijas.
- Kas pakeistų situaciją?
- Kol santykiuose su Vakarais išliks nežinomybė, tol nebus galimybės pritraukti investicijų ir stabilizuoti rublį. Kol nebus išspręsta situacija Ukrainoje, tol problemos gilės. Tačiau bent jau kol kas nematyti, kad situaciją būtų mėginama taisyti.
Pagalbos būtų galima tikėtis, jei pasikeistų išorinis Rusijos elgesys. Šiandien ji susiduria su didžiule dilema: ar pripažinti, kad klydo, ar toliau spaustis, kone kankinti savo žmones, nes mažėja jų vartojimo galimybės, produktų kiekis parduotuvių lentynose.
Paskelbta strategija – importuojamas prekes pakeisti rusiškomis – realiai neveikia, nes tam reikia didinti gamybinius pajėgumus ir investuoti. O investuoti nėra iš ko. Iki šiol Rusija kasdienio vartojimo produktus daugiausia importuodavo. Iš rusiškų gaminių, kurie pasaulyje būtų vertinami ir perkami, išskyrus degtinę, „Kalašnikov“ automatus ir naftą nėra.
- Iš kokių partnerių Rusija galėtų tikėtis pagalbos?
- Rusai skelbia atsigręžę į Aziją, Ramiojo vandenyno baseiną, Kiniją. Tačiau ten taip pat gyvena racionalūs žmonės. Kiek iš jų, esant dabartinei situacijai, investuos į Rusiją? Kuo skiriasi investuotojo iš Kinijos ir investuotojo iš Vakarų požiūris? Visi nori eiti ten, kur stabilu ir kur galima gauti pelno.
Rusijai būtų naudinga, jei Kinija stotų į jos pusę. Tačiau kodėl kinai turėtų tą daryti ir gadintis labai svarbius santykius su Vakarais. Taip, tai savitas antivakarietiškas blokas, tačiau kinai – pragmatiški. Jie stengsis iš situacijos sau išspausti maksimalios naudos. Tačiau tai, kas naudinga Kinijai, nebūtinai naudinga Rusijai.
Tradiciniai Rusijos draugai – Iranas, Venesuela – šiuo atveju negali niekuo padėti. Rusija lieka pati su savimi. Kiek ilgai taip sugebės išsilaikyti – jau kitas klausimas. Rusai – kantrūs žmonės, pripratę kentėti. Ypač, kai viešojoje erdvėje jiems pateikiama informacija: mus spaudžia priešas, todėl turime laikytis iki galo. Bet kantrybė turi ribas.
- Ką situacija Rusijoje reiškia aplinkinėms rinkoms? O galbūt tai turi poveikį ne tik gretimoms valstybėms?
- Rusijai uždraudus importuoti prekes iš Vakarų, verslininkai ėmė gudrauti: veždavo prekes į Baltarusiją ar Kazachstaną, nes šios šalys – Muitų sąjungos narės, o ten užlipindavo etiketę, neva prekė baltarusiška ar iš Kazachstano. Šiandien Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka paskelbė, kad reikia ieškoti alternatyvių rinkų Rusijai. Jis mato, kad siekdama apsisaugoti, Rusija visiškai nekreipia dėmesio į partnerius Muitų sąjungoje.
Smunkanti Rusija, kuri ilgą laiką buvo patraukli ypač centrinės Azijos valstybėms, šią savybę praranda. Tai, kas vadinama minkštąja Rusijos galia, baigia išnykti. Vadinasi, lieka kietosios galios instrumentai.
- Ar verta nerimauti lietuviams? Rublis – ne euras, o ir sankcijų jau patyrėme ne vieną. Gal galime be didesnių rūpesčių laukti, kol Rusija išsispręs savo ekonomines problemas?
- Yra verslo sričių, kurios dar visai neseniai dirbo Rusijos rinkoje. Joms šios rinkos užsidarymas skausmingas: tai ir vežėjai, ir mėsininkai, pienininkai. Jiems svarbu, kaip Rusija susitvarkys.
Tačiau sankcijos Lietuvai – tiesioginės ir ne – taikomos jau ne pirmi metai. Jos tai įvedamos, tai atšaukiamos. Tai rodo, kad Rusijos rinka – labai rizikinga ir galbūt verčiau pasiieškoti rinkų su mažesne pelno marža, bet patikimesnių. O mažėjanti priklausomybė nuo Rusijos – į naudą.
- Ši krizė Rusijoje – ne pirmoji. Tačiau ar ji panaši į buvusiąsias?
- Krizės kartojasi: žiauri ji buvo 1998 m., sunkmetį Rusija išgyveno ir 2008-2009 m. Gal Rusija galiausiai susipras, kad kažką reikia keisti. Bet po kiekvienos krizės Rusijoje būdavo didelis klestėjimas.
1998-ųjų krizė: nueina Borisas Jelcinas, ateina V.Putinas. Įtemptų santykių su Vakarais nėra. Be to, prasideda naftos kainų augimas, o tai lemia didesnes biudžeto pajamas.
Iki 2008-ųjų krizės Rusija sugebėjo iš naftos pajamų sukaupti didžiulius rezervus, kurie leido gana nesudėtingai išgyventi sunkmetį. Pasibaigus 2008-2009 m. krizei tebuvo pora metų, per kuriuos iš aukštų naftos kainų buvo galima sukaupti apsauginę pagalvę. Be to, jau tuo metu ėmė aiškiai blogėti santykiai su Vakarais.
O dabar „Nacionalinės gerovės fondas“, iš kurio būtų galima kompensuoti esamus nuostolius, skirstomas ne ekonominei situacijai stabilizuoti, bet valstybinėms korporacijoms remti. Pinigai dalinami politinio elito atstovams, valdantiems valstybines įmones ir iš to gaunantiems pelną. Tai reiškia, kad pinigai investuojami į neefektyvius instrumentus, kurie būtini režimo ir valdančiojo elito stabilumui išlaikyti. Tačiau tai niekaip neprisideda prie ekonomikos modernizavimo.
Vėl lipama ant to paties grėblio tikintis, kad netrukus viskas stabilizuosis, kad Vakarai norės įprastų verslo santykių, o tai leis vėl sukaupti dideles atsargas ir pasiekti ekonominį augimą. Tačiau šiuo metu situacija, lyginant su 2008-2009 m., blogesnė.
Be to, kai naudoji pinigus savo draugams remti, nelieka pinigų pensijoms, atlyginimams – žmonių gerovei kurti, o tai augina vidinį nepasitenkinimą.
Kai nukrenta rublio vertė, brangsta atostogos užsienyje ar išvykos apsipirkti. Turtingi rusai gal dar gali sau tą leisti. Tačiau tai gerokai kerta per kišenę, o tai sukelia nepatogumo jausmą.
