Vilnius - badaujantis valstybės biudžeto donoras

Lietuvoje miestų donorų indėlis į valstybės biudžetą skirtingas. Pagal 2013 m. Finansų ministerijos duomenis, Vilnius pervedė 505 mln. Lt GPM., Kaunas tik 19 mln. Lt, o Klaipėda - 23 mln. Lt. Tačiau Vilniui nuo 2014 m. tenka tik 48 proc. jo sumokėto GPM (iki tol buvo tik 40 proc.). Tuo tarpu Seimo sprendimu nuo 2010 m. Kaunui lieka 94 proc., o Klaipėdai - 86 proc. Vilniaus parama kitoms savivaldybėms yra net 25 kartus didesnė, nei Kauno ir 22 kartus didesnė nei Klaipėdos.

Suprantama, Vilnius yra Lietuvos sostinė, didžiausias miestas, jam lengviau pritraukti investicijas, tačiau akivaizdu, kad skirtumai per daug dideli. Akivaizdu, kad Klaipėdos ir ypač Kauno ekonominis potencialas yra neišnaudojamas.

Šie miestai gali ir privalo nuveikti žymiai daugiau. Kitaip Kaunas, antrasis pagal dydį Lietuvos miestas, kuriam vyriausybė jau dabar palieka 94 proc. GPM, gali greit palikti praretėjusias miestų-donorų gretas. Puikioje geografinėje padėtyje esantis, didelį pramonės, logistikos ir verslo potencialą turintis miestas, gali atsistoti į ilgą eilutę prie nemokamos sriubos, kurią virs Vilnius.

Vilniuje padėtis kitokia. Čia pastaruoju metu kasmet didėja surenkamas GPM ir kartu indėlis į valstybės iždą. Per ketverius metus Vilniuje sumokėtų GPM padidėjo beveik pusę milijardo litų, kurių didžioji dalis atiteko valstybei ir kitų savivaldybių biudžetams subalansuoti. Kartu Vilniuje stebimas spartus nedarbo mažėjimas ir net gyventojų skaičiaus augimas.

Deja, šie skaičiai pačių vilniečių ir ypač Vilniaus miesto savivaldybės nedžiugina, nes dėl ekonomikos augimo sostinėje sumokamas didesnis GPM dėl politinių sprendimų pačios sostinės nepasiekia. 2011-2014 m. GPM dalis, kuri Finansų ministerijos buvo skiriama Vilniui praktiškai nesikeitė ir net mažėjo. Pavyzdžiui, per rekordinius 2013 metus, kai gyventojų sumokami mokesčiai pasiekė beveik 2 milijardus, Vilniui buvo skirti tik 337 mln. GPM, nors prieš trejus metus buvo 361 mln. Lt.

Sunku logiškai paaiškinti tokius nacionalinius biudžeto planavimo ypatumus. Gal todėl kitų miestų vadovai net nebando skatinti investicijų, taikyti naujovių už kurias dažniau gali sulaukti kritikos nei padėkos?

Mokesčiai savivaldybėms skirstomi daugiau teritoriniu pagrindu ir neseka paskui žmones. Ir ne tik dėl diskriminacinio GPM paskirstymo, bet ir dėl gerai neveikiančios nuolatinės gyvenamosios vietos deklaravimo tvarkos. To pasekmė – mokesčių mokėtojų pinigai tolsta nuo žmonių. Toks pinigų skirstymas panašus ne į investavimą, o labiau į kraujo aukojimą derlingumo dievams. Kiekvienas litas, investuotas į tankiai apgyvendintas teritorijas atsiperka žymiai labiau.

Visi teisiniai nelygumai turi būti grindžiami bendra, dažniausiai ekonomine, nauda. Lietuvos regioninės politikos priemonės, siekiant apsaugoti silpnesnes sritis nuo nykimo, nepasiteisino. Pažangesnių savivaldybių sėkmė didžiąja dalimi priklauso ne nuo valstybės dotacijų, o nuo vietinės valdžios kompetencijos ir korupcijos lygio. Todėl reikia siūlyti kitas priemones, nes valstybė, kuri švaisto pinigus, niekada nebus ekonomiškai stipri ir sėkminga.

Mokesčių mokėtojų lygybės principas – tai vienas iš pagrindinių mokesčių teisės principų. Tačiau į jį atsižvelgiama tik administruojant mokesčius, tik bendraujant su mokesčių inspekcija. Paskirstant GPM yra priešingai. Kadangi šis principas yra konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo išraiška mokesčių teisėje, jis turi būti taikomas kur kas plačiau. Tačiau Lietuvos žmonės jaučia skirtingą mokesčių grąžą. Ji tiesiogiai priklausoma nuo to, kur jie yra deklaravę gyvenamąją vietą.

Artėja savivaldos rinkimai. Kaip visada politikai švaistysis skambiomis frazėmis apie sostinės finansinę būklę. Išsekintam donorui bus prikišamas odos blyškumas, bendras silpnumas, nepakankama raumenų galia. Kaip visada bus vengiama pažvelgti į skaičius, kurie, kaip ligos istorija, aiškiai parodo tikrąją būklę ir problemos priežastis. Nebūtų teisinga kaltinti tik vietos valdžią pasyvumu ar nesugebėjimu tvarkytis. Vertėtų išgirsti ir Lietuvos savivaldybių merų nusiskundimus dėl per mažo savivaldybių savarankiškumo ir daugybės suvaržymų.

Tokia valdžios politika, nepamatuoti Finansų ministerijos ir Seimo sprendimai gali greitai pribaigti paskutinius miestus-donorus ir palikti nuskurdusius miestelius ir kaimus su tuščiais dubenėliais rankose. Kaip visada kalta liks Vilniaus valdžia, nesugebanti pamaitinti alkanos minios penkiais kepaliukais duonos ir dviem žuvimis.