Deja, apie Europą, kitą krizės epicentrą, to pasakyti negalima. Nedarbo lygis euro zonoje beveik dukart didesnis negu JAV, tuo tarpu infliacija yra ne tik gerokai mažesnė už oficialiai nubrėžtą užduotį (Europos centrinio banko reikalavimą, kad infliacija būtų šiek tiek mažesnė kaip 2 proc. – Red.), bet ir iškyla rizika, kad netrukus gali prasidėti defliacija, rašo laikraštyje „The New York Times“ nuolatinis straipsnių autorius, įtakingas ekonomistas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas Paulas Krugmanas.
Investuotojai atkreipė dėmesį į tai, kad palūkanų normos Europoje sumažėjo, o Vokietijos ilgalaikių obligacijų pelningumas yra tik 0,7 procento. Tai toks pelningumas, kurį mes paprastai siedavome su defliacija Japonijoje, ir rinkos iš tiesų siunčia signalus, kad jos tikisi, jog Europa išgyvens savo prarastąjį dešimtmetį, sako autorius.
Kas vyksta su euro zonos ekonomika, kodėl ji niekaip negali pasveikti nuo krizės, sumažinti nedarbo ir pastūmėti infliacijos?
P.Krugmanas aiškina Europos bėdas atpildu už ankstesnį neatsakingumą. Bet jeigu kas nors mano, jog neatsakingos buvo Prancūzija, Italija ar Graikija, jis klysta, teigia P.Krugmanas: iš tikrųjų neatsakingai elgėsi Vokietija.
Žinoma, daro prielaidą autorius, negalima neigti, kad dėl nesenų Graikijos ir Italijos problemų nėra jų kaltės, tačiau Graikija – tai maža šalis, kurios fiskalinė raizgalynė yra unikali, o Italijos ilgalaikės problemos nesukelia defliacijos euro zonoje. Kieno veiksmai iš tikrųjų buvo neatsakingi, tai tik Berlyno, įsitikinęs ekonomistas.
„Jeigu jūs pamėginsite rasti šalį, kurios politika aiškiai nukrypo nuo bendro kurso prieš krizę ir paliko sužeistą Europą po jos, šalį, kuri atsisakė mokytis iš klaidų, tai pamatysite, kad tai Vokietija“, - pabrėžia P.Krugmanas.
Kaip pavyzdį palyginimui straipsnio autorius ima Prancūziją. Ją dažnai bara už konkurencingumo praradimą, tačiau ten nėra taip blogai, kaip gali pasirodyti: Prancūzijos prekybos deficitas yra nedidelis, o BVP defliatorius (kainų indeksas) – prancūzų pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų vidutinė kaina – nuo 1999 metų, kai buvo pradėtas naudoti euras, augo vidutiniškai 1,7 proc. per metus, o šios šalies vieneto darbo sąnaudos (darbo sąnaudos produkcijos vienetui pagaminti – Red.) – 1,9 procento.
Abu šie skaičiai visiškai atitinka Europos centrinio banko nustatytą planinį rodiklį (kad infliacija būtų šiek tiek mažesnė kaip 2 proc.). Panaši situacija buvo ir Jungtinėse Valstijose. Tuo tarpu Vokietijoje kaina ir darbo sąnaudos augo atitinkamai 1 proc. ir 0,5 procento.
„Tokiu būdu, jeigu Europoje ir yra kas nors panašaus į konkurencingumo praradimo problemą, tai ją pirmiausia sukėlė Vokietijos politika „apiplėšk kaimyną“: ji iš esmės eksportuoja defliaciją kitiems“, - rašo ekonomistas.
P.Krugmano nuomone, Europos lyderiai perdaug įprato dėl savo bendrų bėdų kaltinti ne tas šalis ir ne tuos politikus, ir todėl, grasindami tai pačiai Prancūzijai baudomis už nepakankamą biudžeto deficito mažinimą, baudžia ne tuos.
„Tokiu būdu, tai, ką mes matome, yra blogų idėjų didžiulė griaunamoj jėga. Tai nėra vien tik Vokietijos kaltė: Vokietija yra stambus žaidėjas Europoje, bet ji tik gali primesti defliacinę politiką (kai valstybės ekonominio reguliavimo priemonėmis siekiama sumažinti infliaciją, tarkime, didinant palūkanų normą, įšaldant kreditus, ribojant vartotojų išlaidas ir pan. – Red.), kadangi didžioji Europos elito dalis patikėjo tais pačiais klaidingais teiginiais. Ir norisi paklausti, kas turi įvykti, kad realybė paimtų viršų“, - baigia savo straipsnį ekonomistas.
Parengė Leonas Grybauskas.
Sekite verslo naujienas mūsų FB puslapyje.
