Tiesą pasakius, apie tai, kad nafta „tuoj tuoj baigsis“, buvo populiaru šnekėti dar nuo XIX amžiaus. Net ir jau labiau pažengusiais 1970-aisiais daug rimtų žmonių buvo įsitikinę, kad nafta jau baigiasi. Kaip ir daugeliu atvejų, pesimistai dėl žmonijos ateities buvo neteisūs.
Dabar pasaulyje jau vykstanti skalūnų dujų (ir naftos) revoliucija yra geriausias pavyzdys, kaip, leidus žmonėms veikti, jie išspręs bet kokią problemą. Hidraulinis skaldymas (angl. – fracking) šiaip egzistuoja jau nuo 1950-ųjų, tačiau tik palyginti neseniai kelios kitos technologijos leido šiai technologijai masiškai paplisti. Pavyzdžiui – horizontalus gręžimas, kai galima gręžti žemyn, o po to porą kilometrų į šoną, ir porų atidarymas, kai į atsivėrusius lūžius galima įterpti daleles, leidžiančias dujoms išeiti. To pasekmė – JAV per porą metų tapo energijos supervalstybe.
Skalūnų revoliucija įvyko taip greitai, kad ne visi spėjo susivokti. Dar prieš penkerius metus daug kas JAV planavo statyti suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) importo terminalus. Šiandien pateikta apie 30 paraiškų statyti terminalus eksportui, o, ekspertų vertinimu, bus pastatyti 4–5 tokie terminalai. JAV verslas jau dabar išgauna daugiausiai naftos pasaulyje. Gamtinės dujos JAV staiga tapo apie tris kartus pigesnės nei Europoje ir 4–5 kartus pigesnės nei Azijoje. Chemijos ir kitas energijai imlus verslas pradeda keltis į JAV. Jei prieš 5–6 metus JAV nebuvo planų nei dėl vienos chemijos pramonės gamyklos, dabar planuose – jau apie 150.
Atsiradęs naujas, patikimas naftos ir dujų tiekėjas – JAV – gali pakeisti ir Rusijos strateginę vietą pasaulyje. JAV skalūnų dujos ir nafta gali atpiginti šių resursų kainą Europoje net jei fiziškai čia nebus atvežtas nei vienas kubinis metras. Užteks poveikio per pasaulines kainas ir potencialią konkurenciją. Vien tai, kad dujų galima nusipirkti kitur, gali priversti sumažinti kainas.
Aišku, į pasaulį žiūrėti vien pro rožinius akinius irgi nevertėtų. Dujos iš JAV gali tekėti ne į Europą, o į Aziją, arba ten, kur mokės daugiau. Tiesą pasakius, tikėtis, kad kažkas mums dujas ar naftą tieks „draugiškomis“ kainomis, apskritai nevertėtų.
Visa ši istorija moko kelių dalykų. Pirma, kol europiečiai beviltiškai žiūri „YouTube“ filmukus apie degantį vandenį, o prisižiūrėję filmukų puola protestuoti, kitoje Atlanto pusėje sprendžiamos rimtos problemos. Iš tiesų, kokia ateitis laukia Europos, jei pavyzdžiui, racionaliausia ir pragmatiškiausia laikomos Vokietijos politikai nusprendžia atsisakyti vos ne visų energijos šaltinių: anglies, dujų, atominės energetikos. Reikiamą energiją ir žaliavas chemijos pramonei pagamins saulės baterijos?
Antra, skalūnų revoliucijoje – kaip dalyviai, o ne kaip stebėtojai – galėjome dalyvauti ir mes. „Chevron“ į Lietuvą norėjo ateiti su didelėmis investicijomis ir net milžinišku avansu į biudžetą. Tai, kad keletas Seimo narių su mokslo žiniomis pertekusiomis skrajutėmis „Skalūnai = mirtis“ sugebėjo sukelti abejonę tarp valdžios atstovų – liūdina ir piktina.
Tuo trumpu laikotarpiu Lietuvos lyderiai pasirodė ne ką geriau nei Zambijos valdžia. Pastaroji per 2002 metų badą atsisakė priimti pagalbą maistu, kuriame buvo GMO produktų. Sotūs Vakarų žalieji sugebėjo tenykštę valdžią apkvailinti, pabadydami į skaudančias vietas ir kompleksus: „Baltieji nori jus paversti eksperimentiniais triušiais“, „Negi jūs ir vėl nepasipriešinsite?“, „Išlikite geriau alkani, bet orūs“. Beje, Lietuvoje vietiniai aktyvistai irgi šnekėjo panašiai. Šalia „antiskalūninės“ retorikos prasiveržė ir nemažai antiamerikietiškos.
Pasaulyje vyksta tikra, o ne įsivaizduojama energijos revoliucija. Revoliucija, paremta tikrais energijos šaltiniais už prieinamą kainą. Skalūnų gręžinius suka ne mokesčių mokėtojų subsidijos, o dujos, nafta ir tikras pelnas. Gerai, kad Lietuvos valdžia atsitokėjo ir pagaliau vėl kviečia investuotojus į skalūnų verslą Lietuvoje. Bet už Zambijos lygio klaidas dabar tenka mokėti ne Zambijos, o tikrais doleriais, kurių negavome.
Komentaro autorius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas.
