Lietuvoje moterys lenkia vyrus pagal įgytus aukštojo mokslo diplomus, tačiau atsilieka pagal atlyginimų dydį.
Be to, jos keturiskart dažniau nei vyrai dirba ne visą darbo dieną, nes kartu prižiūri vaikus.
– Kaip apibūdintumėte ekonominę lyčių nepriklausomybę? – „Lietuvos rytas“ paklausė Europos lyčių lygybės instituto analitikės Jolantos Reingardės.
– Ir vyrai, ir moterys privalo turėti vienodas galimybes savarankiškai išsilaikyti iš savo pajamų, taip pat būti kuo mažiau priklausomi nuo valstybės paramos.
Tai nėra pranašumo atėmimas iš kurios nors lyties. Visuomenė funkcionuoja daug sklandžiau, kai visi jos nariai turi panašias ekonomines galimybes.
– Kuo matuojama ekonominė lygybė?
– Svarbūs trys aspektai: žmonių užimtumas, atitinkamos pajamos už darbą ir darbo sąlygos, leidžiančios save išreikšti ir tenkinti poreikius.
Nepakanka, kad dirbi daug valandų, reikia, jog vyrai ir moterys dalytųsi ir daliniu užimtumu.
– Kokia situacija Lietuvoje?
– Didelių skirtumų tarp vyrų ir moterų užimtumo nėra. Mūsų šalyje dirba 62 procentai moterų (ES siekiamybė yra 75 procentai).
Tikroji problema – dalinis užimtumas. Lietuvoje moterys keturis kartus dažniau nei vyrai dirba ne visą darbo dieną, o kartu prižiūri vaikus. Moterys nukenčia ekonomiškai, jos netenka galimybės sukaupti tokios pensijos, kokią užsidirba vyrai.
Dalinis užimtumas naudingas turint mažų vaikų (padeda moterims neprarasti darbo rinkos ir įgūdžių). Bet jei moterys ilgą laiką dirba dalį dienos, o sutuoktiniai to nedaro, pajamų atotrūkis tampa didelis.
Dalinis darbas sumažina moterų pensijas ir padidina ekonominę riziką senatvėje.
Vyrų gyvenimo trukmė trumpesnė. Moterys gyvenimo pabaigoje lieka vienos ir dažniau patiria skurdo riziką.
– Ar Lietuva yra linkusi leisti vyrams dirbti dalį darbo dienos?
– Formaliai – taip. Vyrai įtraukiami į vaiko priežiūrą, bet jiems leidžiama rinktis, ar jie vieną mėnesį pasiims vaiko tėvystės atostogų.
Moteris rinktis negali – jai tai pareiga, o ne pasirinkimas.
Yra šalių, įsivedusių kvotas: jei vyras nesutinka imti tėvystės atostogų, šeima jas visai praranda.
Tačiau Lietuvoje dar mažai atvejų, kad tėvas ilgesnį laiką pasirinktų dirbti dalį dienos, o motina dirbtų visą darbo dieną.
– Koks vidutinis vyrų ir moterų pajamų atotrūkis?
– Europos Sąjungoje – apie 16 procentų. Lietuvoje vyrų ir moterų pajamos skiriasi 12 procentų.
Bet tai, kad mūsų šalyje aukštąjį mokslą įgyja 60 proc. moterų, tačiau tai nesuteikia joms pranašumo darbo rinkoje, rodo, jog valstybės investicijos prapuola.
Taip nutinka labiausiai dėl ekonomikos išsisluoksniavimo į vyriškus ir moteriškus sektorius.
Sveikatos apsauga, švietimas, socialinė rūpyba tradiciškai laikomos moterų veiklos sritimis. Pajamų atotrūkio vidurkį didina ir tai, kad nedaug moterų dirba vadovaujamą darbą.
– Koks galėtų būti tas sprendimas?
– Profesinio orientavimo klaida – nukreipti jaunuolius tik į tradicines vyriškas specialybes. Jeigu būtų dedama pastangų keisti stereotipinį mąstymą, daugiau merginų rinktųsi fiziką, kompiuterines technologijas, finansų, transporto, statybų sektorius, o vaikinai būtų nukreipiami ir į švietimo bei socialinę sferą, visuomenė išloštų.
Moksliniai tyrimai rodo, jog moterys elgiasi lanksčiau, kai reikia prisiderinti prie naujų sąlygų, todėl įsilieti į naujas darbo sritis joms nebūtų sunku.
– Bandau įsivaizduoti vyrą, kuris pasirinks vaikų darželio auklėtojo profesiją.
– Rinkimosi prioritetai lengvai pakistų, jeigu valstybė pakankamai už šį darbą mokėtų. Kai Suomija apsisprendė švietimo ir auklėjimo sistemai skirti daug pinigų, investicijos netrukus pasiteisino. Ten iškart atėjo geriausi specialistai – ir vyrai, ir moterys.
Lietuva dosniai apmoka motinystės atostogas, ir tai padidino gimstamumą. Gerai, kad sudarytos sąlygos būti su vaiku, tačiau tai neišsprendžia problemos, kaip per ilgesnį laiką neprarasti darbo įgūdžių.
Išeitis galėtų būti vaikų priežiūros paslaugų plėtra. Jei šeima negauna lopšelio arba darželio, valstybė privalėtų sumokėti jai, kad vaiką būtų galima vesti į privatų darželį arba pasamdyti auklę.
Tokių pavyzdžių jau yra. Kauno rajono savivaldybė sutiko išmokėti po 250 litų kompensaciją šeimoms, kurių vaikai nepateko į darželį.
