Kažin, ar yra daug panašaus dydžio šalių, kuriose per pastarąjį šimtmetį cirkuliavo tiek daug skirtingų oficialių valiutų kaip Lietuvoje. Piniginių pokyčių galima priskaičiuoti bent dešimt - nuo carinės Rusijos rublio ir ostmarkės, iki „smetoninio“ lito ir „vagnorkės“ įvedimo. Buvo periodų, kai tarpas tarp skirtingų pinigų apyvartoje nesiekdavo nė metų. Ko išmokome iš tokios turtingos pinigų istorijos?
Vertinant iš pirmo žvilgsnio, šie pokyčiai neatnešė nieko gero - tik kelis kartus nuvertėjusias ar išvis pradingusias santaupas. Pavyzdžiui, 1947 m., 1961 m. ir 1989 m. rublio reformų principas buvo toks - senas kupiūras keisti panašiai atrodančiomis naujomis plėšikišku santykiu dešimt prie vieno. Infliacijos tai nesustabdė, o žmonių taupomąsias kasas patuštino. Skaudžiai prisimenami 1990-ieji, kai Rusijoje vykusi infliacija „sugraužė“ šimtų tūkstančių lietuvių indėlius, padėties neišgelbėjo nei skubotai įvesti talonai.
Lengviau atsipūsti nuo piniginių perversmų galėjome tik po trejų metų, kai buvo įvestas litas, kurį galutinai užtvirtino „susigiminiavimas“ su JAV doleriu, o vėliau, šaliai įstojus į Europos Sąjungą, susiejimas su euru. Dabar į nugarą alsuoja dar vienas pokytis. Nenuostabu, kad daugelis nerimauja - ką mums atneš euras?
Be abejo, šis bei tas keisis. Pavyzdžiui, skaičiai algų lapuose ir kainų etiketėse – teks „persijungti“ į kitokį kainų ir pinigų skaičiavimo režimą. Tačiau nuo praėjusių tamsių piniginių reformų, būsimoji visgi skirsis iš esmės - jos metu nepasikeis nei politinė, nei ekonominė šalies santvarka: pinigai bus keičiami pačios šalies valia ir siekiant ilgalaikės ekonominės naudos valstybei ir jos gyventojams.
Kitaip tariant, euras yra sąmoningas mūsų visų sprendimas, kuriam kryptingai buvo ruoštasi ne vienerius metus. To ruošimosi rezultatai - apskaičiuota euro ekonominė nauda, išlaikytas stabilus kursas, įvestos priemonės siekiant užkirsti kelią sukčiavimui ir nepagrįstam kainų kėlimui, užtikrintas visuomenės informavimas, sustyguotas visas techninis valiutos keitimo mechanizmas.
Visgi, kaip rodo apklausos, bent pusė lietuvių yra nusistatę prieš eurą ar bent juo abejoja. Tiesa, jų skaičius vis mažėja, tačiau procentas vis viena išlieka didokas. Be to, dalis gyventojų stengiasi prieš euro įvedimą apsidrausti, ir, tikėdamiesi kainų šuolio, investuoja santaupas pirkdami butus ar televizorius. Apie tokias tendencijas liudija suaktyvėjusios nekilnojamo turto ir mažmeninės prekybos buitine technika rinkos. Žinoma, tai sietina ne tik su naujos valiutos laukimu, bet ir su atsitiesiančia šalies ekonomika bei namų ūkių finansais. Tačiau kai kurių namų ūkių vartojimui impulsą neabejotinai duoda ir emociniai veiksniai.
Šias emocijas, ko gero, pakursto būtent nelinksma istorinė praeitis, suformavusi tam tikrą kolektyvinę finansinę atmintį, palikusi kartų skonį burnoje, bet kartu ir užgrūdinusi.
Tačiau su euru grūdintis jau nebeteks. Naujoji valiuta nelems hiperinfliacijos ar politinių perversmų. O racionalūs argumentai ir euro zonos privalumai ilgainiui išsklaidys psichologinį diskomfortą, kaip tai atsitiko ir kitose jau eurą turinčiose Europos valstybėse.
Komentaro autorė yra „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Lietuvoje.
