Jo nuomone, ji nėra kompleksinė, bet primena ne iki galo surinktą vaikišką dėlionę – o ir surinktoje dalyje aiškiai matyti skirtingų, blogai vienas su kitu suderintų elementų.
1. V.Putinas nėra (bent jau kol kas) grįžimo prie sovietinės planinės ekonomikos šalininkas.
Planinės ir rinkos ekonomikų takoskyra laikoma laisva kainodara, dėl kurios Rusijos prezidentas kol kas neabejojo. Maža to, Rusijos valdžia lėtai, bet nuosekliai juda į liberalizacijos pusę tokiuose be galo svarbiuose ekonomikos sektoriuose kaip elektros energijos ir dujų kainos. Pastaruosius porą metų neteko girdėti apie kokius nors vyriausybės nutarimus (ar Rusijos naftos kompanijų „savanoriškus“ nutarimus) įšaldyti žemės ūkyje naudojamų degalų ir tepalų kainas, kas buvo įprasta iki 2012 metų.
2. Prezidentas nebuvo ir nėra reformų šalininkas. Jo požiūriu, bet kokios reformos sutrikdo interesų pusiausvyrą ir tuo pačiu destabilizuoja padėtį.
3. V.Putinas labiau pasikliauna asmenybėmis negu principais. Būtent dėl to stipraus jo palaikymo ir gynimo sulaukė tokios nevienareikšmės reformos kaip lengvatų monetizacija pagal Michailo Zurabovo receptą 2004–2005 metais. Vienais klausimais V.Putinas pasikliovė Aleksiejumi Kudrinu, kitais – Hermanu Grefu, Tatjana Golikova, Igoriu Levitinu, kurių pažiūros ne visada sutapdavo. Ir tai dažniausiai baigdavosi daugelio dar aptariamų sprendimų blokavimu.
4. V.Putinas gerai prisimena 1998 metų krizę, jos buvo stipriai išgąsdintas. Ir ši baimė apėmusi iki šiol. V.Putinas išanalizavo jos priežastis ir pripažino, jog pagrindinė Rusijos ekonomikos liga tuo metu buvo biudžeto deficitas.
Būtent todėl RF užfiksuotos biudžeto deficito ribinės reikšmės (1 proc. BVP) yra besąlyginės ir negali būti peržiūrimos – V. Putinas yra pasiruošęs sumažinti bet kokias biudžeto išlaidas trumpam ar vidutiniam laikotarpiui, bet nepasiruošęs netgi laikinai ir bent šiek tiek padidinti deficitą (pavyzdžiui, iki 1,5–2 proc. BVP, kas niekaip neatsilieptų šalies makroekonomikai).
5. Turi prieštaringą požiūrį į teisės viršenybę. Viena vertus, V.Putinas vadovaujasi tuo, kad visi piliečiai ir įmonės privalo laikytis tų įstatymų, kurie galioja šalyje. Kita vertus, jis nemano, kad valstybė privalo laikytis įstatymų, ir, maža to, valstybė gali juos keisti bet kuriuo metu arba taisyti pagal savąją tikslingumo sampratą.
6. V. Putinas yra dirižistinių metodų ekonomikoje šalininkas. Jis įsitikinęs, kad valstybė negali klysti, tad priimdama vieną ar kitą sprendimą, kontroliuodama vieną ar kitą įmonę ar sektorių, įvesdama vienus ar kitus apribojimus, ji visada vaidina tik teigiamą vaidmenį. Todėl jis aktyviai pasisakė už įvairių valstybinių korporacijų sukūrimą ir palaikė jų egzistavimą įliejimais iš biudžeto. Dėl tos priežasties V.Putinas taip ramiai žiūri į privatizacijos planų neįvykdymą.
7. Netiki konkurencija ir privačia iniciatyva. Todėl ramiai didina mokesčius ir nenoriai skelbia ekonominę amnestiją.
8. Mano, kad visi dideli turtai šiuolaikinėje Rusijoje atsirado sovietinių aktyvų pagrindu ir kad jų dabartiniams savininkams pasisekė juos gauti. Jo „naudojimosi aktyvais“ koncepcijos esmė ta, kad stambiesiems oligarchams neegzistuoja nuosavybės teisė į aktyvus – jie gali juos valdyti, krautis turtus juos naudodami, tačiau neturi teisės savarankiškai jų parduoti ar uždaryti. Valstybė turi teisę bet kuriuo metu atimti aktyvus ir perduoti juos kitam savininkui. Atimama gali būti įvairiomis formomis: civilizuoto pardavimo realiomis kainomis („Sibneft“, „Uralkalij“, „Tele2“), priverstinio pardavimo su nuolaida (VSMPO-AVISMA) arba užgrobimo panaudojant jėgą („JUKOS“, „Bank Moskvy“). Stambusis Rusijos verslas šios koncepcijos neginčija.
9. V.Putinas nemano, kad yra teisinga pritraukti didelio masto tiesiogines investicijas iš užsienio, kadangi supranta – su užsienio verslu nepavyks vykdyti tokios pačios politikos, kaip su Rusijos.
10. Kadangi visi dideli turtai Rusijoje 1990–2000 metais atsirado ne be valstybės paramos, tai, V. Putino požiūriu, nėra nieko gėdinga, kad ir po 2000 metų tokie pat turtai gali atsirasti valstybei remiant. Šio principo praktinio įgyvendinimo pavyzdžiai – Genadijus Timčenka ir „Gunvor", brolių Rotenbergų prekybos bendrovė.
