Žinant, kaip sudėtinga ką nors apie jį sužinoti, nepuoselėkime vilčių išgirsti tiesą, ką Lietuvoje iš tiesų planuoja tinklo vadovai, ir pasilikime prie oficialių pranešimų spaudai. Tačiau nors tai jau antras užsieniečių bandymas įžengti į vidutinio Vakarų Europos miesto dydžio rinką, panašių mėginimų ir svarstymų buvo ir daugiau. Vienas panašumas, siejantis tarptautinių tinklų plėtrą Lietuvoje, yra tai, kad realybėje viskas išeina kitaip, nei planuota.
Praėjusio šimtmečio pabaigoje kelių dešimtmečių patirtį turintys Vokietijos prekybos centrų plėtotojai atrado Lietuvą. Kadangi didesniems objektams šalyje nebuvo nei pakankamai nuomininkų, nei finansavimo, o dėl smulkesnių tuščioje rinkoje nebuvo prasmės prasidėti, buvo užsibrėžta pastatyti tris prekybos centrus didžiausiuose Lietuvos miestuose. Maždaug dėl tiek parduotuvių tarptautiniai prekybininkai ryžtųsi.
Galimybę svarstė suomių, vokiečių ir prancūzų prekybos tinklai. Kai kurie per mūsų žemę susiplanavo logistinę grandinę Rytų rinkoms. Tačiau labiausiai susidomėjo tuo metu ką tik į didelių maisto prekių parduotuvių kategoriją žengęs antras pagal parduotuvių skaičių pasaulyje olandų tinklas. Greta Kauno atsirado planų atkartoti tuomet Prahoje labai sėkmingai įdiegtą koncepciją „hipernova“ – prekybos monstrą, kuris taptų beveik penkiskart didesnio prekybos centro širdimi ir plaučiais.
Gražūs planai ėmė mutuoti, kai patys olandai suprato, kad tokio dydžio didelės maisto prekių parduotuvės veikia kiek kitaip nei kaimynystės krautuvės (kuo didesnis plotas, tuo labiau be prekybos centrų plėtotojų pagalbos jo trūks reikiamam pirkėjų skaičiui pritraukti), ir įsigijo tinklus Skandinavijoje, kuriems paliko rūpestį įgyvendinti plėtros ketinimus Lietuvoje.
Galiausiai užuot galingai plėtojus naujovę, buvo įsigytas vietinis tinklas, kurio pagrindu užsieniečiai iki šios dienos plėtoja vieną iš keturių didesnių tinklų. Apie ambicingą pradžią – dideles parduotuves, kuriose dominuoja maisto produktai, – primena tik mistinis žodis prekės ženkle, o koncepciją vienas prancūzų tinklas rinkos tyrime pavadino „universaline parduotuve su maistu“. Tiesa, po kelerių metų olandai pardavė savo beveik dvi dešimtis parduotuvių valdančią pradedančiąją įmonę Vidurio Europoje rinkos lyderiui iš Prancūzijos.
Praėjus kiek daugiau nei penkeriems metams vėl atsirado poreikis žengti reikšmingą žingsnį. Nustebome išgirdę, kad didžiausio prekybos tinklo pasaulyje plėtros vadovas žino, kur yra Lietuva, turi kabinetą duomenims apie Lietuvos rinką kaupti, o tai tarptautine plėtra besirūpinantiems specialistams nėra įprasta.
Į Lietuvą paklampoti po greta neseniai atsidariusios renginių arenos statyboms ruošiamą sklypą važiavo britai, vokiečiai, prancūzai. Didelis prancūzų tinklas su vietos partneriu buvo pradėjęs žemų kainų parduotuvių tinklo plėtrą (neilgai traukė be prekės ženklų ir šviežios mėsos) ir nesėkmingai mėgino jį įkalbėti atsidaryti didelę maisto parduotuvę.
Sunkiau buvo įtikti dėl minties išplėsti veiklą Lenkijoje, nei svajoti apie Kiniją arba Indiją, juk kertant sieną jau nebereikėjo išjungti variklio.
Galiausiai užsikabinome ant suomių tinklo, kuris tuomet smarkiai atsigavęs puoselėjo viltis mesti milžiniškas pajėgas pusantro šimto milijonų gyventojų turinčioje rinkoje, naujienose pasirodė regiono vadovo citatų, kad Baltijos šalys taip pat juos domina. Po kelių susitikimų suomiams greitai užimti reikšmingą Lietuvos rinką tapo patraukliau, nei dirbti daug metų ir akcininkus maloninti vienženkliais rinkos dalies procentais.
Dėl ekonominių svyravimų spurtas neišdegė. Galiausiai susilpnėjusi nekilnojamojo turto rinka nebuvo pasiruošusi priimti nuomininko, kurio Lietuvos BVP dydžio pirminė kompanija garantavo sėkmę. Atsidaręs pirmąją parduotuvę sostinėje sunkmečiu, jis ne tik nesudvejojo, bet ėmėsi problemas spręsti pats – užsisakyti pastatus be prekybos centrų plėtotojų pagalbos.
Galiausiai plėtra išsikvėpė ir apie mintį šalyje atidaryti penkiolika parduotuvių ir taip pamaitinti prekybinio nekilnojamojo turto rinką potencialiai dviejų milijardų litų vertės investicijomis nebėra ko kalbėti.
Kalbu apie visuomenines erdves, dešimtis naujų tarptautinių mados parduotuvių tinklų ir išskirtinę architektūrą, o ne ekonominės klasės paviljonus su automobilių stovėjimo aikštele judriausiose ir matomiausiose vietose.
Galima sakyti, kad tai istorijos pabaiga belaukiant „Lidl“. Tačiau prieš porą metų portugalų valdomas Lenkijos prekybos centrų tinklas ieškojo partnerių plėtrai Lietuvoje. Tik be reikšmingų investicijų. Kaip ir anksčiau, išgirdome, kad naujam tarptautiniam tinklui rimtai plėstis reikia užsibrėžti pasiekti mažiausiai ketvirtadalį šalies mažmeninės prekybos maisto produktais rinkos.
Labai laukiu vokiškos kokybės ir pamokos, kas yra aiški žemų kainų parduotuvės koncepcija (discounter), tačiau akivaizdu, kad net dviejų Lietuvų dydžio kompanijai kelias nebus rožėmis klotas. O dviejų šimtų milijonų eurų investicija iš dešimt tūkstančių parduotuvių valdančio tinklo skamba ne itin agresyviai.
Laurynas Mituzas yra prekybos centrų plėtotojas.
