Žmonės bijo, kad kainos įvedus eurą kils, o valstybės institucijos bando šią baimę sumažinti įvairiomis priemonėmis. Viena iš jų – Statistikos departamentas parengė 100 prekių sąrašą, kurių vidutinės mažmeninės kainos bus stebimos litais ir eurais. Turbūt geriausiai žmonių lūkesčius ir valdžios siekius atspindėtų padėtis, jei kainos pusę metų prieš euro įvedimą ir pusę po euro įvedimo tiesiog užšaltų.
Keisčiausia yra tai, kad pagrindinė institucija atsakinga už eurą ir kainas Europoje – Europos centrinis bankas (ECB) – nori ir siekia visai ko kito, būtent kainų augimo.
Apskritai kainos su trumpomis išimtimis auga nuolatos. Nuo 1993 m. Lietuvoje 18 metų vidutinės kainos augo ir tik 2 metus mažėjo (2002 ir 2003 m.). Ir čia nieko nuostabaus, nes kainų lygiui didelę įtaką daro pinigų kiekis.
Jei jis didėja sparčiau nei šalies produktyvumas, kainos neišvengiamai kyla. Jei ekonomikoje yra vis didesnis pinigų kiekis, tenkantis tam pačiam mainomų prekių ir paslaugų kiekiui, kainos auga.
Lietuvoje 2000–2013 metais darbo našumas išaugo apie 90 proc. Tai reiškia, šiandien per metus sugebame sukurti beveik dvigubai daugiau nei prieš 13 metų. Tačiau pinigų kiekis per tą patį laikotarpį išaugo kur kas daugiau – apie 6 kartus. Tad esant tokioms sąlygoms nuolatinis kainų didėjimas yra neišvengiamas.
Tačiau didžioji ironija, kad kainų augimas ne tik neišvengiamas, bet, pasak jau minėto ECB, pageidaujamas ir reikalingas.
Pristatydamas ECB sprendimus jo prezidentas Mario Draghi naudojo frazę „kainų stabilumo mandatas“. Ji reiškia, kad ECB priima tokius sprendimus, kad kainų augimas siektų apie 2 proc. per metus. Į bet kokį priekaištą – pvz., jog ECB nustato per žemas palūkanas ir taip atbaido žmones nuo taupymo, skatina skolinimąsi arba kad ECB vykdomas pinigų dauginimas ilgainiui sukels infliaciją – M.Draghi atšauna, kad ECB tikslas yra stabilus 2 proc. kainų augimas.
Kadangi šiuo metu kainos auga lėčiau, ECB priims visus reikiamus sprendimus, kad kainų augimas padidėtų. Pasak ECB, nuolatinio kainų augimo reikia, nes mažėjimas sukelia neigiamas pasekmes šalių ekonomikoms, pavyzdžiui, skatina mažiau vartoti, didina paskolų naštą ir kt.
Paprastai ECB sprendimai, kuriais siekiama kainų augimo, vienaip ar kitaip yra susiję su pinigų kiekio didinimu. Tiesiogiai šie sprendimai paveikia šalis, esančias euro zonoje. Tačiau ilgainiui padidėjęs pinigų kiekis atkeliauja ir iki Lietuvos, nors dar nesame euro zonos nariai.
Šis pinigų kiekis mus pasiekia ES paramos ar dirbančiųjų užsienyje pinigų perlaidų į Lietuvą pavidalu, valstybei skolinantis užsienio rinkose, Lietuvai eksportuojant savo prekes į ES šalis ir pan.
Todėl didele dalimi nuolatinio kainų lygio augimo „kaltininkai“ Lietuvoje yra ne pardavėjai ar gamintojai, o būtent ECB ir jo priimami sprendimai, kuriais siekiama kainų didėjimo.
Žinoma, be pinigų kiekio yra ir kitų svarbių kainų kitimo priežasčių. Pavyzdžiui, prekių sezoniškumas, energetinių išteklių ir kitų žaliavų kainų kitimas, pasiūlos ir paklausos tarptautinėse rinkose kitimai ir kt.
Ekonomika yra sistema, organizmas, kuriame nuolatinis kainų kitimas yra natūralus, juo prisitaikoma prie nuolatos kintančių aplinkybių. Ne kainų kitimas, o visiškas kainų nesikeitimas turėtų kelti nuostabą ir pojūtį, kad kažkas yra negerai.
Nepaisant visų norų ir priemonių, kainos keitėsi anksčiau, keisis ir įvedus eurą, o pats euro įvedimas nebus to priežastimi. Todėl kainų stebėjimas ir registravimas turėtų tarnauti nebent kaip priemonė gyventojus informuoti apie kainų pasikeitimus ir vietas, kur tai nutiko. Ir todėl noras užšaldyti kainas yra suprantamas, tačiau visai nepagrįstas.
Vytautas Žukauskas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyr. ekspertas
