„Paspardai juos, tada pašliaužia ir vėl guli. Vėl paspardai, vėl pašliaužia“, – vaizdžiai apie ukrainiečių darbo ypatumus pasakojo G.Čepys, dirbantis bendrovės „Stolitsa Group“ statybos technikos priežiūros vadovu.
„Stolitsa Group“ – lietuviška įmonė, priklausanti investicinei grupei „BT Invest“. Pastarajai vadovauja vienu labiausiai sėkmės lydimų Lietuvos verslininkų vadinamas Raimondas Tumėnas.
Lietuviams dirbti nenori
G.Čepio darbas – prižiūrėti statomus ir jau pastatytus objektus. Tai nėra lengva, nors jam talkina dar du lietuviai ir devyni ukrainiečiai.
Vyras netvirtina, kad ukrainiečiai – visiški tinginiai. Tik su jais sunku dirbti todėl, kad per daugelį metų ypač Rytų Ukrainos gyventojai tiesiog įprato į viską žiūrėti kitomis akimis, nei žvelgia lietuviai. Jei jiems nepasakysi, ką konkrečiai reikia daryti, padarys bet kaip.
„Liepėme sutvarkyti stogą, nes po liūties žmonės pradėjo skųstis, kad varva. Užlipame ant stogo, o ten dalis sutvarkyta, dalis palikta kaip buvę. Kažkodėl jie pagalvojo, kad visko tvarkyti nereikia“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo G.Čepys.
Darbų kokybe pasižymintys lietuviai to reikalauja ir iš subrangovų, kurie iki šiol nelabai supranta, kas yra statinių techninė priežiūra ir kam jos iš viso reikia.
„Pas juos techninė priežiūra buvo tokia: ateini, sumoki duoklę, gauni parašą. O čia ateina kažkas ir reikalauja kokybės. Todėl jie nenori dirbti pas mus, eina į kitus objektus, nors juose ir mažiau mokama.
Norime, kad jie dirbtų kitaip. Jau šiek tiek prasilaužia, bet trumpam. Jei tik išvysta, kad mūsų nėra šalia, vėl viską daro savaip“, – kalbėjo G.Čepys.
Be to, subrangovai reikalauja, kad jiems būtų mokama iš anksto, nes savo lėšų jie į darbą neinvestuoja. Dažniausiai jie dirba tik tol, kol yra pinigų, po to darbai vėl sustoja.
Pinigai nurungia įstatymus
Ne vieną pastatą Kijeve pastačiusi įmonė „Stolitsa Group“ dabar baigia du gyvenamuosius kvartalus – antrąjį namų kompleksą Lipinkos mikrorajone ir vienuolikos namų kompleksą „Vidpočinok“ su prekybos tinklo „Novus“, kuris taip pat priklauso „BT Invest“, parduotuve.
Šie namai nuostabioje vietoje – sename pušyne, kurio iškirsti statybininkams nebuvo leista.
„Neįsivaizduojate, kiek vargome su komunikacijomis, kiek jas čia raitėme“, – sakė G.Čepys.
Rajonas gražus, tačiau prie namų yra tik nedidelės automobilių stovėjimo aikštelės. Kur žmonėms reikės pasistatyti automobilius, juk požeminių stovėjimo aikštelių nėra?
Pasak G.Čepio, požeminių garažų statyti neleidžiama, nors Ukrainos įstatymai, kaip ir Lietuvoje, reikalauja, kad prie namo būtų nors viena vieta butui pasistatyti automobilį.
Tačiau įstatymus apeiti galima, tereikia susimokėti.
Reikalavimai – nemenki
Ukrainiečiai turi savitą požiūrį ne tik į darbą, bet ir į būstą.
Jie pageidauja, kad prie namų kvartalų būtinai būtų įvažiavimas su nuolat budinčiais apsauginiais, kad prieškambariai būtų dideli, o pirmame aukšte būtinai sėdėtų kitas budėtojas.
Priešingai nei dauguma lietuvių, ukrainiečiai pageidauja gyventi kuo aukščiau. Todėl butai „Vidpočinok“ kvartale yra daug populiaresni nei Lipinkos penkiaaukščiai, nors pastarajame mikrorajone pakanka vietų automobiliams ir jau yra įrengtos vaikų žaidimo aikštelės.
Dar vienas ukrainiečių reikalavimas perkant butus – būtinai reikia balkono. Tačiau įsigiję būstą jie balkoną įstiklina ir, nugriovę trukdančias sienas, pasididina gyvenamąjį plotą.
Karaliauja kioskeliai
Ukrainoje beveik nėra didelių maisto parduotuvių ar prekybos centrų, kaip įprasta Lietuvoje.
Pasinaudodami tuo, mūsų šalies verslininkai įsigijo sklypą ir Kijeve stato prekybos centrą, kuris dydžiu aplenks visus Lietuvoje esančius. Jame taip pat bus ir ledo arena, ir pramogų kambariai, ir kino teatras.
„BT Invest“ Kijeve yra pastačiusi kelias dideles parduotuves „Novus“, tačiau mieste vis tiek klesti arba mažos parduotuvėlės, arba metaliniai prekybos kioskeliai.
Jų apstu visur – prie įėjimų į metro, požeminėse perėjose. Kai kur kioskų tiek daug, kad atrodo, jog ten įsikūręs milžiniškas turgus.
Sakoma, kad visoje Ukrainoje yra apie penkis milijonus prekybos kioskų.
Jie labai gadina miestų vaizdą, tačiau jų atsisakyti nenori nei gyventojai, nes jiems patogu prie savo namų turėti apsipirkimo vietą, nei juo labiau kioskų savininkai.
Privilegijų Ukrainoje turi ne kioskų, o automobilių šeimininkai. Techninė apžiūra čia niekam nerūpi, todėl važinėjama ir senutėlėmis geldomis. Išorė nesvarbu – kad tik važiuotų.
„Savo akimis mačiau automobilį, ant kurio buvo priklijuotas lapelis: „Dėmesio, posūkio žibintai neveikia“, – juokėsi Kijeve dirbantis lietuvis.
Pakenkė karo nuojauta
Lietuvio teigimu, kai pernai lapkričio pabaigoje nepatenkinti Viktoro Janukovyčiaus režimu į gatves išėjo studentai, o vėliau sukilo ir nemaža kitų Ukrainos gyventojų dalis, verslininkai nepatyrė jokių nuostolių: „Maidanas ūžė, bet viskas veikė, visi dirbo.“
Verslo krizės užuomazgų pasirodė tik tada, kai Rusija nusitaikė į Krymą. „Tuomet visi išsigando, kad bus karas, o jei vyksta karas, niekas nenori investuoti.
Tai pajutome ir mes: butų pirkimas sumažėjo, rangovas 25 procentais sumažino atlyginimus, nors daug kas pabrango dėl pasikeitusio grivinos kurso“, – pasakojo G.Čepys.
Paklaustas, ar neketina grįžti į Lietuvą, vyras tik papurtė galvą – gimtinėje negautų tokio darbo, kokį dirba čia, be to, jo atlyginimas Ukrainoje yra didesnis nei Lietuvoje.
Pinigų sukrovė sulčių verslas
2007 metais Lietuvos verslininkai Igoris Bezzubas ir jo verslo partneris R.Tumėnas už 1,4 milijardo litų kompanijai „PepsiCo“ pardavė turėtas Ukrainos sulčių gamintojo „Sandora“ akcijas. Tai didžiausias Lietuvos istorijoje komercinis privatus sandoris.
Jų įkurtos įmonės „Sandora“ produktai tuo metu buvo užėmę beveik pusę Ukrainos rinkos. Po sandorio I.Bezzubas pateko į turtingiausių Ukrainos žmonių šimtuką. Lietuvoje jis buvo vienas iš dešimties turtingiausių gyventojų.
Gautoms lėšoms investuoti buvo įsteigta bendrovė „BT Invest“, pagrindinė jos būstinė yra Vilniuje, „Pirklių namuose“. Kompanija daugiausia investavo į Ukrainos nekilnojamąjį turtą ir mažmeninės prekybos verslą.
2010 metais I.Bezzubas staiga mirė. „BT Invest“ dabar valdoma R.Tumėno.
