„Nelegalių tvorų patikrinimas atskleidė daug plika akimi nematomų dalykų. Pasirodo, kad nemažai Lietuvos vandens telkinių yra privatizuoti. Nors jų tvoromis užtverti negalima, tačiau apginti viešąjį interesą, kad visi žmonės galėtų prieiti prie privatizuoto telkinio, labai sunku, nes gresia ilgi teisiniai ginčai.
Baisu, kas buvo padaryta, bet laiko atgal neatsuksi. Mano pareiga – užtikrinti, kad ateityje nebekiltų tokių problemų, kad bent jau tai, kas išliko, ir liktų visiems žmonėms“, – sako V. Mazuronis.
Šiuo metu nustatyta, kad valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams priskiriami ežerai ir tvenkiniai, kurių plotas didesnis kaip 50 ha, ir upės, kurių baseino plotas didesnis kaip 50 kv. km.
Upės, kurių baseino plotas ne mažesnis kaip 25 kv. km, taip pat ežerai, iš kurių tokios upės išteka arba pro kuriuos tokios upės prateka, gali tapti privačios nuosavybės teisės objektais tik įstatymų nustatyta tvarka atkuriant nuosavybės teises į vandens telkinius.
Ministras siūlo keisti valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių apibrėžimą ir jiems priskirti visus ežerus ir upes, neatsižvelgiant į jų dydį. Taip pat siūloma šiems telkiniams priskirti upėse įrengtus tvenkinius ir kitus tvenkinius, kurių plotas didesnis kaip 50 ha.
V. Mazuronio manymu, priimant sprendimą dėl vandens telkinio privatizavimo ar nuosavybės teisių grąžinimo, pirmiausia reikia patikrinti, ar jis atitinka valstybinės reikšmės paviršinio vandens telkinio kriterijus. Atitikimo atveju vandens telkinys turi būti įtraukiamas į valstybinės reikšmės paviršinio vandens telkinių sąrašą, taip uždraudžiant jį privatizuoti.
Šiuo metu teisės aktuose nėra aiškiai apibrėžta, kada ir kaip reikia tikrinti, ar vandens telkinys atitinka valstybinės reikšmės telkinio kriterijus. Dėl šios priežasties, anot V. Mazuronio, ir buvo privatizuota daug vandens telkinių.
