Pernai šalyje sukurtas realus BVP jau beveik prilygo ikikriziniam 2008 m. rezultatui. Galima palyginti – išsvajotoje euro zonoje atsilikimas išliko didesnis, nors jos ekonomikos smukimo 2009 m. rodiklis tesudarė 4,5 proc.
Šalies ekonomika gavo stiprų eksporto impulsą: praėjusiais metais užsienio rinkoms buvo suteikta daugiau nei 103 mlrd. litų vertės prekių ir paslaugų – tai maždaug 56 proc. daugiau nei 2008 metais, o nesėkmingų 2009-ųjų rezultatas viršytas net 2,1 karto.
Pagal abu šiuos rodiklius Lietuva gerokai lenkė visas kitas Europos Sąjungos nares. Svarbu ir tai, kad augančią kiekybę lydėjo naudingi struktūros pokyčiai – eksportuojamos produkcijos sudėties, taip pat geografiniu požiūriu eksportas tapo kur kas įvairesnis.
Prieš kelerius metus Lietuvos užsienio prekybos silpnybė buvo menkas paslaugų eksportas, tačiau per pastaruosius penkerius metus jo apimtis išaugo net dviem trečdaliais – iki 18,5 mlrd. litų.
Vis dar dominuoja transporto ir turizmo paslaugos, tačiau po krizės kitų paslaugų reikšmė labai padidėjo: 2008 metais užsieniui suteikta maždaug 1,5 mlrd. litų vertės paslaugų, o pernai šis rodiklis jau siekė 3,4 mlrd. litų.
Savo veiklą užsienyje plečia statybininkai, sparčiai auga prekybos tarpininkavimo, kompiuterinių, reklamos paslaugų eksportas. Nors 2013 metais susidarė įspūdis, kad paslaugų eksporto plėtra ėmė lėtėti, tačiau metų pabaigoje bendros apimties dinamikos duomenys vėl buvo puikūs – paskutinį ketvirtį metinis prieaugis viršijo penktadalį.
Prekių eksporto plėtra 2008–2013 m. irgi buvo įspūdinga – per šiuos metus jų vertė padidėjo daugiau nei pusantro karto.
Išskiriant atskiras prekių grupes, pagal gautas pajamas už išvežtas prekes didžiausia dalis teko mineraliniam kurui (MK). Jo dalis minėtą laikotarpį buvo artima ketvirtadaliui. Deja, didžiąją šios produkcijos apyvartos dalį sudaro importuotos žaliavos sąnaudos, o Lietuvoje sukurtos pridėtinės vertės lyginamasis svoris menkas.
Toliau apžvelgsime prekių eksportą be MK. Jo apimtis pernai, palyginti su geriausiais rezultatais iki krizės, pašoko 57 proc. – iki 65 mlrd. litų.
Šiam šuoliui labai padėjo itin sparti nelietuviškos kilmės prekių eksporto (reeksporto) plėtra – per pastaruosius penkerius metus jis ūgtelėjo kone dvigubai ir svariai prisidėjo prie didmeninės prekybos, transporto ir logistikos veiklos augimo mūsų šalyje.
Reeksportuojamų prekių spektras platus: mašinos ir įrenginiai, maisto prekės, transporto priemonės, chemijos pramonės produkcija, metalai ir jų dirbiniai, tekstilės gaminiai ir kt. Skaičiuojant be MK, reeksporto apimtis pernai priartėjo prie vietinės gamybos prekių eksporto apyvartos.
Pastarųjų prekių išvežimas augo lėčiau, bet jo vidutinis tempas irgi buvo aukštas – lietuviškos kilmės prekių eksportas per pastaruosius penkerius metus padidėjo per trečdalį. Svarbu, kad ypač plėtėsi maisto produktų, baldų, medienos gaminių išvežimas – gaminant šią produkciją vyrauja vietinės žaliavos, todėl eksportuojant Lietuvoje sukurtos pridėtinės vertės dalis yra didelė.
Geri buvo plastiko ir metalo dirbinių pardavimo užsienyje rodikliai, o smuko laivų ir trąšų eksportas.
Laivų statytojams sunku konkuruoti su Azijos įmonėmis – ši veikla visoje Europoje užleidžia pozicijas, o trąšų įmones smukdo pabrangusios žaliavos (ypač „Achemą“, kurios produkcijos savikainą sudaro apie 70 proc. išlaidų dujoms).
Analizuojant eksportą geografijos požiūriu taip pat matyti struktūros pokyčių. Europos Sąjunga išlieka pagrindinė Lietuvos eksporto rinka, tačiau jos lyginamasis svoris pagal bendrą eksporto apimtį, prieš krizę siekęs apie 60 proc., keliais procentiniais punktais sumažėjo.
Nors per apžvelgiamą laikotarpį prekių ir paslaugų eksportas į ES padidėjo per 40 proc., į kitus regionus jis augo dar sparčiau. Gerokai ūgtelėjo Rusijos ir Baltarusijos dalis, kuri eksportuojant tiek paslaugas, tiek prekes (čia ir toliau be MK) pernai sudarė beveik trečdalį.
Šalims už ES ir NVS ribų kol kas tenka nedidelė eksporto dalis: eksportuojant tiek prekes, tiek paslaugas ji gana pastovi ir siekia maždaug dešimtadalį. Bet skverbimasis į naujas rinkas vyksta: nemažai prekių 2013 m. nukeliavo į Saudo Arabiją ir Iraną, gerokai išaugo eksportas į Kazachstaną.
Beje, pardavimas didžiausiose pasaulio rinkose – JAV ir Kinijoje – išlieka menkas: atitinkamai tik 1,2 ir 0,5 proc. prekių eksporto, panašūs ir paslaugų rodikliai.
Žiūrint į artimiausią ateitį, mažai tikėtina, kad bendra eksporto apimtis ir 2014 m. augs sparčiai. Blogėjanti Rusijos ekonomikos būklė ir silpstantis Rusijos rublis, kuris per metus lito atžvilgiu nuvertėjo maždaug penktadaliu, menkina šios šalies ir su ja glaudžiai susijusios Baltarusijos rinkų patrauklumą.
Be to, stiprėja politinė priešprieša tarp Rusijos ir Vakarų valstybių, kuri neigiamai atsilieps Lietuvos užsienio prekybai su minėtomis Rytų kaimynėmis.
Nors ES ekonomika tarytum ėmė gerėti, numatomas papildomas Lietuvos eksporto prieaugis Vakarų rinkose vargu ar pajėgs šiemet kompensuoti praradimus Rytuose, ypač jei konfrontacija Ukrainoje didės ir Rusijai bus taikomos efektyvios ekonominės sankcijos, kurios sukels atsakomuosius veiksmus.
Pardavimo Rusijoje ir Baltarusijoje ženklus kritimas nusmukdytų bendrus paslaugų eksporto ir ypač reeksporto rodiklius, bet Lietuvoje pagamintų prekių išvežimą paveiktų daug mažiau. Pernai šioms dviem šalims teko beveik 60 proc. Lietuvos reeksportuotų prekių ir tik apie 9 proc. lietuviškos kilmės gaminių eksporto.
Ne veltui šiuo metu transportininkų nuotaikos prastokos, o apdirbamosios gamybos statistika š.m. pirmąjį ketvirtį buvo gera: įmonių lūkesčius atspindintis statistinis indeksas buvo gana aukštas, o daugumos pramonės šakų produkcijos pardavimas gerokai didesnis nei prieš metus.
Taigi dramatizuoti situacijos nereikėtų – net jei būtų prarasta didelė minėtos rinkos Rytuose dalis, tai neturėtų katastrofiškų pasekmių mūsų ekonomikai.
Tačiau trumpalaikis ūkio nuosmukis dėl neigiamų išorinių aplinkybių galimas. Grėsmė reali, nes turime ir įsisenėjusių savo vidinių bėdų – menką investavimo lygį, kvalifikuotų darbuotojų trūkumą ir kt.
Norint sparčiai plėstis Vakarų rinkose, reikia ne tik verslininkų aktyvumo, bet ir ryžtingų Vyriausybės veiksmų didinant šalies konkurencingumą: gerinant investicinį klimatą, tobulinant švietimo sistemą ir t.t.
