Jie gimę tarp 1966 ir 1984 metų ir pagal sąlyginį kartų skirstymą priklausytų X kartai (Lietuvoje šie periodai yra keleriais metai vėlesni, nei Jungtinėse Amerikos Valstijose arba Vakarų Europoje).
Pasakojimai vertė aikčioti, juoktis, gąsčiotis ir stebėtis. Daugiausia dėl dviejų dalykų – dėl beatodairiškos jų vaikų drąsos ir visiško bebaimiškumo dėl ateities.
X kartos tėvas, mano artimas pažįstamas, apie Y (Millenium) kartos sūnų, gimusį 1990 metais, prasitarė: „Pasakyk mano vaikui, kad jis privalo save išlaikyti, ir labai jį nustebinsi“.
Tada sunerimęs paklausė: „O taviškiai irgi mano, kad darbdavys apsiverks jų nesulaukęs?“ Pokalbio klausęsis bendras pažįstamas ėmė juoktis: „Man 48 metai, išsilavinimas - aukštasis, disertaciją parašęs, turiu nuolatinį darbą, akcijų, namą, du automobilius, bet nuolat nerimauju, kad darbą galiu prarasti, nes senstu.
Sūnui tokie niekniekiai nerūpi: 24-erių geltonsnapis bakalauras, vadybininkas, kuris nieko neišmano, nė neketina eiti dirbti už mažesnį, nei keturių tūkstančių litų atlyginimą į rankas. Kai sūnui paaiškinau, kad jis tiesiog kvailys, truktelėjo pečiais ir iškeliavo į Nepalą – už santaupas ir dovanotus pinigus, kuriuos seneliai ir tėvai sunešė studijų baigimo proga“, - aiškino Rimas.
Paklaustas, ar sūnus bent bandė įsidarbinti, vyras nelinksmai šyptelėjo: „Bandė, bet pati supranti, kad jam pasiūlė tūkstantį litų ir bandomąjį laikotarpį. Jis prunkštelėjo kabinete per pirmąjį pokalbį ir savaitę iš savo darbdavio tyčiojosi su savo draugais.
Jie žvengdami aptarinėjo darbdavio grimasas, kai šis sužinojo, kad pas jį atėjo genijus, kuris už tūkstantį net nebandys pradėti dirbti. Jie griuvinėjo iš juoko sakydami, kad kvailių darbdavys tepasiieško morkų darže“.
Tėvas nuoširdžiai buvo sutrikęs, bet jis viliasi, kad antrą kartą sūnus taip nepasielgs, kai grįš iš Nepalo ištaškęs ne savo uždirbtus pinigus. „Nutariau jo visai neremti ir net neleisti gyventi namuose. Žmona verkia. Namuose – šeimyninis serialas“, - bandė pajuokauti.
Nebijo ir tie, kurių neišlaiko niekas
Atsiminiau jauną bendradarbę, kelis mėnesius dirbusią žurnale moterims. Ji buvo itin gabi, bet vieną dieną paprasčiausiai neatėjo į darbą, nes nutarė, kad važiuoti daryti reportažą į Visaginą jai nuobodu.
Sutikta gatvėje labai nustebo, kad apie tai klausinėju: „Bet juk tai – visiški niekai. Kodėl turiu trenktis į tą Visaginą, jei manęs jis visai nedomina: nei ten gyvenantys žmonės, nei tema? Visai neketinu daryti to, kas man neįdomu. Ir tau patariu“.
Ji tikrai visai nesisielojo. Skirtumas tarp mūsų buvo vienintelis – aš turėjau nepilnamečių vaikų ir įsipareigojimų, o ji nesijautė įsipareigojusi niekam – net pačiai sau. Ir visai neabejojo, kad ras kitą darbą.
Jei ši mergina būtų buvusi dažyta kvailutė, situacija nestebintų. Bet ji tokia nėra: rašo gerai, sugeba pastebėti esmingus dalykus. Per dvejus metus ji dar tris kartus pakeitė darbo vietą, kiekvienoje ištvėrusi šiek tiek ilgiau, nei pusmetį. Jos niekas neremia, bet iki šiol nepražuvo, nors neturi nei pinigingo draugo, nei pasiturinčių tėvų.
„Manęs netenkina liepimų ir įsakymų forma. Jeigu jie (darbdaviai) nori rezultatų, turi aptarti su manimi, kaip šį reikalą suprantu aš. Ir į tai atsižvelgti“, - ramiai paaiškino savo poziciją.
Kas tinka vieniems, negalioja kitiems
O ką apie visa tai mano organizacijų valdymo konsultantas Saulius Jovaišas?
- Kokia jūsų paties patirtis, leidusi tapti organizacijų valdymo konsultantu?
- Esu baigęs filosofijos studijas Vytauto Didžiojo universitete, o magistrantūros darbą rašiau iš verslo vadybos. Vadovaujantį darbą esu dirbęs M-1 radijuje, bendrovėje CV-online dirbau personalo atrankos skyriuje.
Pastaruosius penkerius metus konsultuoju įmones ir vedu mokymus. Sritis – žmonių valdymas. Ši tema aktuali ir įmonių vadovams, ir darbuotojams, nes rezultatų galima pasiekti tiktai tarpusavyje kalbantis. Kai teisi arba nuskriausta jaučiasi tik kuri nors viena pusė, susikalbėti sunku.
- Ar iš tiesų skirtingų kartų žmonių požiūris į darbą taip skiriasi, kad tai jau virto mokslu, kurį reikia specialiai studijuoti?
-Šnekos apie didelius skirtumus tarp kartų yra perdėtos, išskyrus vieną kartą – Y. Lietuvoje Y kartai priklauso žmonės, gimę maždaug apie 1990 metus. Skirstyti darbuotojus į kartas pagal jų elgesį darbo rinkoje, motyvaciją ir kitus požymius pradėta JAV. Mūsiškė Y atitiktų maždaug 1983-1985 metais JAV gimusius žmones.Vėluojame maždaug 5-7 metus.
- Koks tas Y kartos išskirtinumas ir kodėl ji tokia ypatinga?
- Socialinius Y kartos įgūdžius formuoja ne realybė, o internetas. Viduryje sakinio internete šie jaunuoliai ramiai gali išjungti tave iš pokalbio, jeigu jiems nepatinka tai, ką sakai apie kokį nors jų teiginį.
Jie dėl to nė kiek nesisieloja, nes virtualiojoje erdvėje tai neturi jokių pasekmių. Tą pačią schemą jie perkelia į realybę. Jų elgesio principas su darbdaviais irgi toks pat: jeigu tu man nepatinki, aš dingstu iš tavo akiračio.
- Dingsta patys, ar bando suniekinti kitą, kuris galvoja ne taip, kaip jie?
-Dingsta patys, jeigu darbdavys jų neįvertina arba neskiria tiek dėmesio, kiek jie tikisi. Jie verčiau pasirinks visai nedirbti, nei būti nepastebėtu pilku statistiniu vienetu tarp daugybės kitų.
Jiems nepatinka toks darbdavys, kuris nespaudžia jų atžvilgiu mygtuko „like“ taip, kaip tai vyksta internete. Jie samprotauja taip: esi blogas žmogus, jeigu aš tau nepatinku. Virtualiojoje erdvėje jie tave blokuotų („užbanintų“), o realybėje – apsisuka ant kulno ir išeina. Išsinešdami nuoskaudą, kad jis arba ji (tokie ypatingi žmonės) liko visai nepastebėti ir nesuprasti.
- Kaip būtų darę jų X kartos tėvai?
-Nelabai sunku prisiminti: jeigu vadovas mūsų kartai lieps dainuoti dainą, kuri mums nepatinka, mes dainuosime. Sukandę dantis dainuosime, nes tokios darbdavio taisyklės. Ir mes tebetikime, kad jų laikytis būtina. O karta Y nedainuos: važiuos į Airiją arba gulsis sielvartauti ant mamos sofos, imituos darbo ieškojimą ir tikės, kad tikrai ieško tinkamo darbo, bet dainuoti nenorimos dainos – nė už ką nesutiks.
- Kodėl taip yra?
- Jie lojalūs ne organizacijai ir ne darbdaviui, o projektui. Kitaip sakant, savo įsivaizdavimui, kur verta save pritaikyti ir eikvoti jėgas. Jeigu į jį kaip į vertingą asmenybę, turinčią požiūrį, darbdavys neatsižvelgia, darbas Y kartos jaunuolį nustoja dominti.
Jie nesunkiai gali pasitraukti net iš didelės ir gerbtinos organizacijos, jeigu niekas nesiteiks pastebėti ir pagirti tai, ką nuveikė jie nuveikė. Net jei būtų nuveikę tik smulkmeną.
-Ir ką toks jaunuolis darys toliau?
-Arba bėgs verkti, arba ieškos darbdavio, kuris jį vertins kaip svarbų žmogų. O jei verks, tai taip, - kad visi matytų. Šių laikų naujos kartos darbuotojas reikalauja asmeninio dėmesio.
-Kas laukia tų darbdavių, kurie šių tendencijų paisyti neketina?
-Darbdaviai dažnai net nepagalvoja, kad Y kartos jaunuolis į pirmąjį pokalbį su darbdaviu eina manydamas, kad darbdaviui labai pavyko, kad jis atėjo būtent pas jį. Todėl jis gali pareikalauti didelio atlyginimo ir pasijusti giliai įžeistas, kai jam siūlomas minimumas. Vaikinas arba mergina samprotauja ne kad jiems reikia darbo, o kad jums reikia darbuotojo, todėl reikalavimus kelia drąsiai. Nesiteikdami gilintis į šias jaunuolių nuostatas, darbdaviai rizikuoja, nes darbo jėgos Lietuvoje mažėja.
- Kokia tipinė darbdavių reakcija?
- Jeigu visai neturi kitos išeities, priima, širdyje būdami labai nepatenkinti, ir atleidžia, kai tik pasitaiko kita galimybė. Darbdavys samprotauja, kad jaunas specialistas dar neturi jokios darbo patirties, todėl siūlo mažai, nes yra įsitikinęs, kad ką tik atėjęs darbuotojas turi užsitarnauti poziciją ir pinigus.
Jei pretendentas apsisuka ir drožia per duris iš kur atėjęs, abudu vienas apie kitą galvoja tą patį: „Tai asilas!“. Abi pusės visiems pasakoja, su kokia kvaila karta susidūrė.
Apklausti jauni žmonės, kurie bandė įsidarbinti Lietuvoje, bet jiems nepavyko užmegzti pageidaujamų santykių, apie išvykimo priežastis dažniausiai sako taip: „Išvykau, nes su manimi blogai elgėsi“. Tai reiškia, kad jie norėjo būti pastebėti, nuolat žinoti, kaip darbdavys įvertino jo atliktą darbo dalį (net jei tai buvo tik nedidelis indėlis į bendrą darbą) bei sulaukti nuolatinio grįžtamojo ryšio.
- Ar tokius dalykus pajėgūs suvokti darbdaviai, kuriems dabar apie 50 ir daugiau metų?
- Suvokia retas. Dauguma žmonių posovietinėje erdvėje savo darbo vietoje jokio išskirtinio dėmesio nesulaukdavo ir laikė tai įprastu dalyku. Visa, ką jie pasiekė, reikėjo išsikovoti patiems, pradėjus nuo nulio.
Todėl tokios nuostatos tebesilaikoma ir jaunų žmonių atžvilgiu: tegu pakelia užpakalį ir pasistengia.
- Iš kur jūs tai žinote?
- Neseniai atliktas tyrimas, kokia dėmesio rūšis skatina darbuotoją gerai dirbti ilgą laiką. Paaiškėjo, kad pinigai nėra svarbiausias veiksnys. Ilgą laiką gerai dirba tik tas darbuotojas, kuris sulaukia teigiamo dėmesio. „Spyris“ uodegon irgi veikia ilgokai, tačiau neskatina dirbti savarankiškai, todėl praktiškai neturi didelės vertės.
Tačiau blogiausiai darbingumą ir iniciatyvą veikia jokio dėmesio nebuvimas. Darbuotojas intuityviai elgiasi taip: jeigu darbdaviui tas pats, kaip aš dirbu, tai ir man tas pats.
Jaunas žmogus, skirtingai nuo savo tėvų kartos, kai dėmesio negauna vienoje vietoje, drožia jo ieškoti į kitą. Peržengę savo absoliutaus teisumo ribą ir tai suvokę X kartos darbdaviai, smarkiai išloštų.
