Kur dings Lietuvos užsienio atsargos įsivedus eurą?

Pastaruoju metu vis daugėja viešų pasvarstymų apie tai, kas Lietuvai įstojus į euro zoną nutiktų su jos užsienio atsargomis. Į šiuos pasvarstymus įpinama kaskart vis daugiau susirūpinimo, kurį vainikuoja įspėjimas, kad neva visas šalies auksas ir kitos užsienio atsargos būsią atimtos ir kažkam negrįžtamai atiduotos. Na, o kad taip nenutiktų, siūloma išeitis: ilgai kauptus 6 mlrd. eurų vertės rezervus išleisti nedelsiant – čia ir dabar.

Šiuo komentaru mėginsiu paaiškinti, kodėl ši iš klaidingų prielaidų sukonstruota išvada yra neteisinga, o pasiūlymas nedelsiant iššvaistyti rezervus – nepriimtinas ir nesvarstytinas. Faktais ir skaičiais pagrįsiu užsienio atsargų svarbą bei būtinybę jas išlaikyti.

Taigi pirmiausia klausimas: kas Lietuvai įstojus į euro zoną atsitiks su šalies užsienio atsargomis?

Atsakymas: iš esmės - nieko. Lietuvai įsivedus eurą visos užsienio atsargos, įskaitant beveik 6 tonas aukso, ir toliau priklausys Lietuvos bankui, o šis pagal Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintą nuostatą ir toliau bus valstybės nuosavybė. Tą aiškiai įtvirtina Konstitucijos 125 straipsnis: „Lietuvos Respublikoje centrinis bankas yra Lietuvos bankas, kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei.“

Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos banko įstatyme. Todėl belieka manyti, kad nerimo ar abejonių galėjo sukelti nebent informacija apie būsimą Lietuvos banko įnašą į Europos Centrinio Banko (ECB) kapitalą ir nedidelės dalies užsienio atsargų pervedimas į bendras ECB atsargas.

Pateiksiu kelis skaičius, kurie turėtų šias abejones išsklaidyti. Taip, Lietuvai tapus euro zonos nare, į ECB atsargas tikrai būtų pervesta dalis atsargų. Šio pervedimo tikslas – prisidėti prie jau sukauptų ECB rezervų. Ši dalis sudarytų vos apie 5 proc. (apie 300 mln. eurų) Lietuvos banke laikomų užsienio atsargų. Be to, už šią sumą būtų gaunamos ir palūkanos. Tai – pirma.

Antra ir ne mažiau svarbu – pervestos atsargos pagal Europos Centrinių Bankų Sistemos Statutą ir toliau bus Lietuvos banko nuosavybė. Ši atsargų dalis bus valdoma kartu su pasirinktu kurios nors kitos euro zonos narės nacionaliniu banku. Kitą dalį – apie 95 proc., arba beveik 5,7 mlrd. eurų atsargų, – Lietuvos bankas kaip ir iki šiol valdys visiškai savarankiškai.

Trečia, Lietuvai tapus euro klubo nare, Lietuvos bankas į ECB kapitalą įneš apie 43 mln. eurų. Tai reiškia, kad Lietuvos bankas taps ECB dalininku ir įgys teisę gauti proporcingą jo paskirstomo pelno dalį. Jeigu mūsų šalis jau būtų euro zonos narė, tai, tarkime, iš 2013 m. ECB pelno mums atitektų apie 8,4 mln. eurų.

Taigi, apibendrinimas būtų vienareikšmis ir todėl visiškai aiškus: kalbėti apie su euru susijusį tariamą atsargų praradimą yra klaidinga, nes visos iki šiol turėtos ir turimos aukso bei užsienio valiutos atsargos ir toliau priklausys Lietuvos bankui, kuris yra valstybės nuosavybė, o numatomas įnašas į ECB – generuos grąžą.

Kaip jau minėta, viešojoje erdvėje girdėti raginimų atsisakyti užsienio atsargų ir jas tuoj pat išleisti einamiesiems mokėjimams, arba paprasčiau – tiesiog „pravalgyti“. Tačiau toks požiūris yra trumparegiškas, o toks poelgis būtų pavojingas. Pirmiausia todėl, kad visame pasaulyje centrinio banko valdomos užsienio atsargos yra vienas iš svarbiausių šalies finansinį stabilumą ir atsparumą galimiems ekonominiams sukrėtimams užtikrinančių veiksnių. Todėl finansiškai apdairios ir atsakingos pasaulio valstybės siekia kaupti šiuos rezervus ir didinti jų vertę.

Priežasčių tokiam siekiui yra daugiau nei pakankamai. Užsienio atsargos sukuria reikiamas sąlygas centriniam bankui vykdyti pinigų (monetarinę) politiką. Rezervai taip pat užtikrina galimybę rinkos intervencijomis paremti nacionalinę ar bendrą pinigų sąjungos valiutą. Pagaliau – atsargos yra saugiklis, ribojantis šalies pažeidžiamumą, jei atsiranda trikdžių gauti finansavimą kapitalo rinkose.

Ypač svarbus yra užsienio rezervų vaidmuo vertinant šalies finansinį patikimumą – kiekviena rezervų neturinti valstybė būtų vertinama kaip itin pažeidžiama, todėl ją neišvengiamai užgultų didesnė palūkanų našta. Ir priešingai – šalis, kurios rezervai pakankami, pelnys didesnį investuotojų pasitikėjimą, jos skolinimosi reitingai bus aukštesni, o tai prisidės prie palūkanų mažėjimo gyventojams, verslui ir Vyriausybei.

Turėdami atsargų centriniai bankai gali atlikti ir vadinamąjį paskutiniojo skolintojo vaidmenį į bėdą patekusiems finansų rinkos dalyviams. Atsargos taip pat užtikrina centrinio banko nepriklausomumą, kuris yra esminė veiksmingos ir tvarios pinigų politikos sąlyga. Būtent todėl centrinio banko nepriklausomumo principas įtvirtintas pagrindinėje Sutartyje dėl ES veikimo.

Pelnas – į valstybės iždą

Be pirmiau minėto ir Lietuvai ypač reikšmingo užsienio atsargų vaidmens, šiuo metu mūsų valstybei atsargos būtinos ir dėl šalyje veikiančio valiutos valdybos modelio. Aukso ir užsienio valiutos atsargos užtikrina apyvartoje esančių litų padengimą ir palaiko stabilų vietinės valiutos kursą euro atžvilgiu. Centrinio banko rezervai saugo mūsų valiutą nuo galimų spekuliantų atakų, nuo kurių kenčia ne viena besivystanti ekonomika.

Be to, grąža iš užsienio atsargų – tai ir papildomos pajamos į valstybės biudžetą. Pagal Lietuvos banko įstatymą kasmet į valstybės biudžetą pervedama iki 70 proc. apskaičiuoto paskutinių trejų pasibaigusių finansinių metų Lietuvos banko pelno vidurkio, o jis uždirbamas ne kaip kitaip, kaip iš užsienio atsargų investavimo. Būtina pabrėžti, kad Lietuvai įsivedus eurą Lietuvos banko įstatyme įtvirtinta pervedimų iš pelno taisyklė galiotų tokia pati.

Lietuvos bankas jam patikėtas užsienio atsargas valdo vadovaudamasis likvidumo, saugumo ir pelningumo principais. Užsienio atsargos investuojamos skaidriose, reguliuojamose, didelėse ir likvidžiose finansų rinkose, kuriose sklandžiai ir efektyviai gali būti atliekamos užsienio atsargų valdymo operacijos. Nuo 1994 m. į valstybės biudžetą pervesta 1,5 mlrd. Lt, o didžioji šios sumos dalis – per pastaruosius penkerius metus. Akivaizdu, kad atsargas „pravalgius“ vienu kąsniu, jokių pervedimų į valstybės biudžetą ateityje nebeliktų.

Pasaulis aiškiai suvokia rezervų centriniuose bankuose svarbą, kurią dar labiau išryškino praūžusi finansų krizė. Tą įrodo atsargų didinimas. Nuo 2000 iki 2011 m. pasaulinės užsienio valiutos atsargos šoktelėjo daugiau nei 5 kartus ir pasiekė 17 proc. pasaulio bendrojo vidaus produkto (BVP). Jos toliau didėja net ir atlėgus finansų krizės įtampai.

Labai panaši ir Lietuvos banko užsienio atsargų dinamika – nuo 2000 m. atsargos padidėjo keturis kartus ir 2013 m. pabaigoje sudarė 17 proc. šalies BVP. Tad Lietuvos sukauptų užsienio valiutos atsargų lygis, vertinant jį pasauliniu mastu, yra visiškai adekvatus, ir tikrai nėra perteklinis. Pavyzdžiui, mūsų kaimynų latvių, kurie ką tik įsivedė eurą, užsienio valiutos atsargos praėjusių metų pabaigoje sudarė per 20 proc. BVP.