Neseniai ekonomistas buvo įvertintas Jungtinių Amerikos Valstijų tarptautinių tyrėjų asociacijos (American Association of International Researchers) ir tapo pirmuoju jos nariu iš Lietuvos.
Amerikiečiams didelį įspūdį paliko G.Mačio ekonominiai socialinių tinklų modeliai. Tačiau mokslininkas domisi ne tik jais. Dar viena jo tyrimų sritis – skurdas, kurį spręsti, jo teigimu, galima pasitelkus inovacijas.
Paklaustas, iš kur jos atsiranda, MRU profesorius papasakojo vieną senovės Romos legendą, bet dar prieš tai su juo pasikalbėjome apie priklausymo tarptautinei mokslininkų bendruomenei naudą.
– Gal galėtumėte paprastai paaiškinti, kas ta JAV tarptautinių tyrėjų asociacija yra ir ką reiškia tapti jos nariu?
– Iš esmės, tai yra mokslo akademija, savotiškas klubas šalia universiteto. American Association of International Researchers (AAIR) institutas yra pakankamai neseniai atsiradęs, tačiau jau turi 50 sekcijų.
Sekcija, tai – tam tikra mokslo šaka, pavyzdžiui, ekonomikos, technologijos, chemijos. Pačių įvairiausių mokslininkų, specialistų, praktikų jie turi pririnkę iš viso pasaulio. AAIR juos vienija ir sukuria jiems bendrą forumą.
Priklausyti jiems naudinga, nes tada gauni nemokamą publikacijų prenumeratą. Taip pat JAV Kongresas atliekamiems tyrimams skiria finansinę paramą, skelbiami konkursai, kuriuose gali dalyvauti mokslininkų komandos.
Įdomiausia tai, kad jie gilinasi į fundamentalius mokslus, ne paviršutiniškai tiria mokslo pritaikymą praktikoje, bet domisi pačiomis naujausiomis sritimis.
AAIR publikuoja bent kelias dešimtis žurnalų, kuriuose aš ir skelbiau savo tyrimus. Už juos mane labai gyrė britai, net užpyko, kad aš daugiau dėmesio skiriu JAV. Sakė, kad jiems įdomu, patinka rimta analizė ir jie tiesiog laukia tų straipsnių.
Anksčiau susitikimai tarp mokslininkų dažniau vykdavo įvairiose konferencijose, šiandien to paties pasiekti galima internete. Todėl AAIR kartu yra ir virtuali bendruomenė.
– Socialiniais tinklais domėtis pradėjote dar prieš „Facebook“ atsiradimą.
– Taip. Supraskite, XIX ir XX amžiuje pramonė ir mokslas dirbo ranka rankon – kūrė didžiules korporacijas, kurios savyje talpino viską. Pradedant langų valytojais, baigiant kompiuterių administratoriais.
XXI amžius ypatingas tuo, kad šios struktūros tapo nebereikalingos. Nereikia išlaikyti tūkstančių darbuotojų, nes gali iškart sudaryti tinklą. Tarkim, „Apple“ nori paleisti naują savo produkto modelį. Ką ji daro?
Pirmiausia, Honkonge, Singapūre ar Brazilijoje suranda komandą ir sako: „Vyrai yra tokia programa, dirbsim kartu. Jus tokie pinigai domina? Gerai, padarysite tą ir tą, bet griežtai laikydamiesi nustatytų terminų.“ Jei jie pavėluoja gauna didžiules baudas. Štai tokie tinklai atsirado maždaug amžių sandūroje, kažkur 2000 metais, kai internetas tapo pigus ir absoliučiai visiems prieinamas.
Kai atsirado šie tinklai reikėjo peržiūrėti tradicinę ekonomiką, nes ji buvo sukurta atskiroms didelėms kompanijoms, kokia buvo, pavyzdžiui, „General Motors“. Šiandien ji yra kur kas mažesnė, nes jie suvienijo atskirai dirbančias komandas ir sugebėjo jas labai gerai sukontroliuoti. Tam tikrą laiką atidirba ir paskui atsisveikina iki kito karto.
Beje, pastaruoju metu sparčiai populiarėja 3D spausdinimas. Kai kas netgi jau sugeba atsispausdinti ginklą. Taigi, technologijos įgalina individualų skonį ir leidžia gaminti ne milijonus tokių pačių vienetų, tačiau gaminti milijonus individualizuotų produktų.
Žinoma, anksčiau visada buvo pabrėžiama ekonominė vertė dėl pigesnės identiškų produktų gamybos savikainos, bet iškildavo problema – kaip juos visus parduoti. Spręsdami ją einame vienetinio projektavimo ir gaminimo link.
Senoji ekonomika buvo pritaikyta koncentruotos pramonės objektams. Visi mikroekonomikos ir makroekonomikos dėsniai buvo pritaikyti jiems. Tačiau jie pradėjo nebegalioti, kai ėmė dirbti visiškai atskiros komandos. Kiekviena turi savo ciklą, resursus, bet žino, ką ir kada padaryti, ir ką už tai gaus.
Didžiulės struktūros pasidarė nebereikalingos, nes visi užsiima tik tuo, ką daro tuo metu. Kiek užsakyta, tiek ir padaro – nei vienu daugiau ar mažiau.
Taip atsirado tinklinė ekonomika, kuri aiškinasi, kaip tie tinklai valdomi, kaip generuojama pridėtinė vertė, kokie atsiranda mazgai.
Svarbiausia, kad sugriūna pats pamatinis dar XVIII amžiuje škotų ekonomisto Adamo Smitho sugalvotas dėsnis – kad nematoma rinkos ranka viską sutvarko.
Anksčiau galvota, jog pirkėjas visada protingas, motyvuotas ir racionalus, o pasirodo, kad nei jis racionalus, nei smarkiai motyvuotas. Jis paklūsta madai, ką pasako draugai, giminės. Į lygtį patenka socialinis ir psichologinis faktoriai, kurių tradicinėje ekonomikoje nebuvo.
Kai supratome, kad sugriuvo pamatinis dėsnis, ėmė griūti ir visi kiti, kurie juo rėmėsi. Kaip domino kaladėlės – kai ištrauki pirmą, iš paskos pradeda griūti visi kiti.
Sprendžiant šį klausimą pastaruosius 20 metų kuriama nauja tinklinė ekonomika, kuri talpina viską: ir informacinius dėsnius (kaip valdomi tinklai), ir ekonominius (kaip kuriama vertė ir vėliau paverčiama pinigais), ir psichologinius (kaip produktai pritaikomi skirtingiems skoniams).
Kalbant apie socialinį faktorių, dabar vis dažniau minimos socialiai atsakingos įmonės. Anksčiau buvo galvota, kad įmonė daro tik pelną, o šiandien norima, kad tas kapitalistas duotų labdarą ar globotų vaikų namus.
Vienas pavyzdžių iš Lietuvos – „Senukų“ vadovas Augustinas Rakauskas. Jis nuperka smuiką už kokius 5 tūkst. Lt ir padovanoja jį vaikų namų auklėtiniui. Dėl to jis šiandien gali užsiimti muzika.
Visgi, ta labdara taip pat yra utilizuojama, nes tie, kas ją teikia supranta, jog tai papildoma reklama, verčianti pirkėjus grįžti.
Tokie socialiniai tinklai kaip „Facebook“ čia irgi atlieka savo vaidmenį. Jais galima klientą prie savęs pririšti, įtraukti ir vėliau skatinti pirkti.
Kitaip tariant, šalia įprastų kliento-gamintojo santykių atsiranda labiau neapčiuopiami, virtualūs santykiai.
Dėl to ir vėl atsiranda ekonominių problemų, nes reikia spręsti, kaip tokius santykius paversti pinigais, juk įmonės pagrindinis tikslas visada yra pelnas ir ji nedarys nieko, kas vėliau netaptų pinigais.
Klausimas, kodėl dauguma Lietuvos ekonomistų to nesuprato. Manau, todėl, kad vyresnieji mokėsi dar planinės ekonomikos laikais, vėliau išmoko laukinio kapitalizmo teoriją, tuo jų smalsumas ir baigėsi.
Pats domėtis pradėjau vėliau ir patekau kaip tik į šių priešakiniuose frontuose vykstančių naujovių sūkurį.
Vėliau tyrinėdamas pajamų pasiskirstymą skirtinguose regionuose supratau, jog didžiausios problemos yra ne verslo skatinime, bet sukurto produkto paskirstyme. Kitaip tariant, socialinis teisingumas.
Pavyzdžiui, Mažeikiuose yra naftos įmonė, vyrai maudosi piniguose, vakarais važiuoja į Rygą jų pralošti, o šalia žmogeliai nieko to nemato. Geriausiu atveju yra įdarbinti valytojais. Tai privertė mane pradėti domėtis socialinėmis, skurdo problemomis.
– Kas yra skurdas?
– Tai kintanti sąvoka. Kažkas yra gerai pastebėjęs, kad šiandien kokios nors Afrikos genties vadas, turintis mobilųjį telefoną yra labiau aprūpintas, nei JAV prezidentas prieš 50 metų.
Visgi, sutarta, kad 4 JAV doleriai per diena yra skurdo riba. Jeigu žmogus per dieną turi tik tiek, tai jis kokiais nors idealais nesidomi. Jam svarbiausia, kaip pavalgyti ir kur susirasti prieglobstį.
Mes dabar kalbame, o vaikai pasaulyje miršta nuo bado, nuo troškulio – tai yra skurdas. Žinoma, skurdo yra ir Lietuvoje, ir išsivysčiusiose šalyse, tačiau jie gauna socialines pašalpas.
– Kokios įtakos skurdas turi ekonomikos augimui?
– Iš tiesų, šiam klausimui spręsti taip pat yra atskira ekonomikos šaka. Ji nagrinėja, kaip tam skurde gyvenančiam žmogui prasigyventi. Esmė tokia, kad tie, kurie gauna vos po 4 dolerius per dieną – taip, jie yra neturtingi, bet jų yra labai daug, apie 1,5 mlrd.
Tai didžiulė vartotojų gausa, todėl ekonomistai ragina kurti specialiai jiems pritaikytas pigias technologijas. Kalbame ne apie kokius nors telefonus – jų jiems ir nereikia, nes neturi kam skambinti. Tačiau spręsti galima mitybos, vandens problemas. Pavyzdžiui, siūloma valgyti daugiau vabzdžių.
Gamindama pigius produktus pramonė gali labai neblogai uždirbti. Juk Vakaruose turime perprodukciją, visą laiką ieškoma naujų rinkų, nes nebėra kam parduoti. Tačiau tų pačių brangių gaminių Afrikoje parduoti nepavyks.
Tiesa, tai nėra kažkas labai naujo. Juk rašytojo Charleso Dickenso laikais taip pat vyko diskusijos, kaipgi tiems varguoliams padėti.
– Skaičiuojama, kad Lietuvoje maždaug penktadalis žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Ar kas nors imasi siūlyti specialiai jiems skirtų produktų?
– Ne, Lietuvoje to nėra. Reikia suprasti, kad mūsų pramonei svarbiausia išgyventi. Jie gamina, kad išvežtų – jei Vakaruose nepriima, tada į Rytus.
Niekas nenori gaminti sūrių, kurie kainuotų 1 Lt. Tai būtų įmanoma, tačiau tik su valstybės subsidijomis. Galbūt net ne valstybės, bet tarptautinių fondų. Bėda ta, kad pas mus niekas nenori to imtis.
– Tam greičiausiai reikia inovacijų. Iš kur jos atsiranda?
– Galiu papasakoti vieną legendą. Romos laikais jau po Kristaus gimimo gyveno toks imperatorius Tiberijus, jis buvo karvedys. Vieną dieną pas jį atėjo sargyba ir pasakė, kad su juo nori susitikti amatininkas. Jis valdovui atnešė lėkštę iš nežinomos medžiagos.
Tiberijus sutiko su juo susitikti. Amatininkas jam padavė lėkštę iš blizgančio, niekur nematyto metalo (rodė aliuminį). Imperatorius paklausė: „Iš kur tu šitą metalą gavai ir kas apie jį žino?“
„Gavau eksperimentuodamas su moliu, o žino tik aš ir dievai“, – jam atsakė amatininkas. Tada imperatorius pradėjo skaičiuoti: „Tarkim aš auksą ir sidabrą pakeisiu šiuo, tai kas bus?“
Tuo metu Roma valdė visą pažintą pasaulį, todėl Tiberijus nusprendė nerizikuoti, kad visi iškart viską mestų, pradėtų ieškoti naujojo metalo, sukeltų suirutę ir sužlugdytų veikiantį ekonomikos modelį. Jis liepė amatininkui nukirsti galvą.
Beveik 2000 metų mes aliuminio neturėjome, nes jis atsirado tik maždaug Napoleono laikais, o šiandien mes be šio metalo tiesiog neišgyventume. Jei Tiberijus būtų nestabdęs, jau tada aliuminis būtų pakeitęs visą geležį ir kareiviai turėtų lengvus, kietus šarvus.
– Bet juk aliuminį iš uolienos išgauti yra labai sunku, tam reikia daug energijos, XIX amžiuje tą padaryti pavyko tik su elektra. Nelabai įsivaizduoju, kaip Tiberijaus laikais buvo įmanoma tą padaryti.
– Ne, tais laikais daug kas padaryta, ko mes šiandien nelabai suprantame. Tada buvo išradimų, kurie šiandien jau pamiršti. Pavyzdžiui, egzistuoja grynos geležies kolona. Kaip ji buvo išgauta? Mes šiandien tokių neturime. Ir ji nerūdija, stovi tūkstančius metų ir nerūdija.
Moksle gali būti kelios technologijos, viena gali būti pamiršta, o kita – aukštos temperatūros elektrolizė – naudojama. Gal po 20 ar 50 metų atrasime paprastesnę. Tada dabartinę pamiršime ir naudosime pigesnę.
Tai va, kalbant apie inovacijas plačiąja prasme, ne kokį nors patobulinimą, bet mokslo progresą, naujus produktus, vadybos metodus – pasak vieno JAV futuristo Alvino Tofflero, jos atsiranda visada.
Vyksta gamyba, inžinieriai sprendžia problemas, atrandamos naujos medžiagos, naujas jų pritaikymas. Žinoma, tai technologiniai dalykai, tačiau jie taip pat keičia visuomenę.
Ta pati senoji XIX amžiaus ekonomika skelbė, kad egzistuoja penki gamybos faktoriai ir jei juos turi, būsi pirmas pasaulyje. Tai – žemė, pinigai, žmonės, mechanizmai ir iškasenos.
Ką turime dabar? Liko tik žmogus, o žmogus žmogui nelygus. Gyvename technologijų amžiuje ir laimi tie, kas pasiūlys produktą, žmonėms reikalingą visame pasaulyje. Tai gali būti „iPhone“, kokie nors vaistai ir taip toliau.
Ką įrodė „Apple“ ir „Nokia“ konkurencija. Pirmieji kasmet išleisdavo visiškai naują modelį, Steve'as Jobsas padarydavo tokį šou, kad niekas negalėjo atsispirti.
„Nokia“ tuo metu ėjo visiškai kitu keliu, jie darė nedidelius, bet pastovius patobulinimus. „Apple“ valdė visą pasaulį, o „Nokia“ rinkos dalis smarkiai smuko.
Beje, šiandien valstybės konkuruoja protais. JAV surenka geriausius ir laimi. Britai taip pat stengiasi daryti tą patį.
Protai svarbiausia, o ne tai, kad turi naftos ar kitų iškasenų. Aišku, kas jų turi, tiems gerai, tačiau šiandien jų svarba gerokai sumenkusi.
XXI amžiaus ekonomikos varomoji jėga yra inovacijos.
– Kai sakome, kad Lietuvoje vyksta protų nutekėjimas, tai reiškia, kad Lietuva konkurencinę kovą su kitomis valstybėmis pralaimės?
– Taip, galbūt būsiu nepopuliarus, tačiau tas ir vyksta. Ką mes šiandien galime jaunam žmogui pasiūlyti?
Jis gauna diplomą ir tada įsivaizduoja, kad uždirbs tiek pat, kiek jo kolegos Didžiojoje Britanijoje ar JAV. Ką gali pasiūlyti įmonė? Pradėti nuo nulio – nuo 1,5 tūkst. Lt atlyginimo, o kol tuos 5 tūkst. Lt pasieksi jau būsi keturiasdešimtmetis.
Todėl jaunimas ir išvažiuoja, o užsienio universitetai tik to ir nori – protingiausių studentų, juos vilioja. Visų pirma, yra „Erasmus“ programos pusei metų. Šiek tiek pabuvę jie nori ten pasilikti.
Man labai patiko pasakojimas iš Vilniaus konservatorijos. Kas mėnesį jie daro perklausas, į kurias atvažiuoja kolegos iš svetur, pamato, kurie groja šiaip sau, o kurie genialiai, turi talentą. Pastaruosius pasiveda į šalį ir pasiūlo važiuoti kartu.
