Tačiau pastaraisiais metais situacija dėliojasi taip, kad palūkanų normos yra tokios mažos, jog kai kurias atvejais netgi nekompensuoja infliacijos. O Europos centrinis bankas, kurio sprendimai lemia ir palūkanų normas Lietuvoje, atrodo yra nusiteikęs pinigus daryti dar pigesnius.
Europoje kvepia neigiama palūkanų norma
Rinkos dalyviai ėmė spekuliuoti gandu, kad Europos centrinis bankas (ECB) gali pasiryžti ir pirmą kartą istorijoje už laikomus bankų indėlius nustatyti neigiamą palūkanų normą. Tai reiškia, kad euro zonos bankai, laikydami lėšas ECB, dar primokėtų.
Tokiu būdu ECB viliasi paskatinti bankus įdarbinti pinigus į kitus projektus, užkirsti kelią defliaciniams procesams regione ir tuo pačiu dar žemyn stumtelėti euro kursą. Metinė infliacija euro zonoje spalį siekė vos 0,7 proc.
Ji buvo mažiausia nuo 2009 metų ir yra gerokai nutolusi nuo ECB pageidaujamų 2 proc. ECB nebūtų pirmasis bankas Europoje, nustatęs neigiamą palūkanų normą. Siekdamas pigesnės kronos, neigiamą palūkanų normą praeitais metais nustatė Danijos centrinis bankas, šiemet ji laikoma lygi -0,1 proc.
Maža palūkanų norma skatina netaupyti
Palūkanų normų mažinimai ir tiesiogiai ar netiesiogiai išreikštas noras turėti pigią valiutą šlubuojančios Vakarų ekonomikos fone tereiškia viena – norą visomis išgalėmis skatinti augimą. Kraštutiniu atveju tokios pastangos veda į likvidumo spąstus, kai niekas nenori skolintis nepaisant žemų palūkanų, ir/arba valiutų karus, kai centriniai bankai įsivelia į kartotinę savos valiutos silpninimo politiką ir galų gale laiminčiųjų nelieka.
„Pigių“ pinigų laikotarpis tęsiasi jau labai ilgai. JAV ir Europoje palūkanas reikšmingai sumažino dar 2009 metais, tačiau ir šiandien Europos ekonominio pagyvėjimo ženklai nedrąsūs. Žemoms palūkanų normoms ne itin sekėsi gaivinti euro zonos ekonomiką ir atrodo, kad siekiama naudoti paskutinius pinigų politikos arsenalo likučius.
Žinoma, žemos palūkanų normos naudingos ekonomikai: atpinga lėšų skolinimasis, yra lengviau investuoti ir skolintis. Mažėja ir vyriausybių skolinimosi kaina. Tačiau lieka kitas svarbus elementas, kurį paveikti yra sunkiau – tai rinkos dalyvių pasitikėjimas ūkio perspektyvomis, kuris iš tiesų ir lemia realų norą skolinti ir vartoti užuot taupius.
Indėliams galima rasti alternatyvų
Kuo šios aplinkybės aktualios Lietuvai? Indėlis – populiariausias Lietuvos gyventojų investavimo produktas. Atsižvelgiant į palūkanų normos tendencijas, nelabai bus paskatų lėšas taupyti šiuo būdu ir toliau. Europos centrinio banko užduodamos nuotaikos Lietuvai reiškia, kad ir mes ir toliau turėsime žemas palūkanų normas.
Faktiškai neigiamos nominalios palūkanų normos turbūt nepamatysime, bet bankai ir toliau siūlys menką grąžą už laikomus pinigus. Tikėtina, kad tokios sąlygos gyvuos ir 2014 metais, o gyventojai turi ieškoti alternatyvų indėliams.
Tai gali būti investicijos kapitalo rinkoje – įmonių dividendų pajamingumas šiuo metu yra aukštas, o investicinio reitingo įmonių obligacijos ar jų obligacijų fondai pajėgūs laiduoti grąžą, kuri yra ne tik didesnė už indėlių, bet ir atsveria infliaciją. Investuoti kapitalo rinkoje paprasčiau ir galima disponuoti mažesnėmis lėšomis, tačiau atsižvelgiant į aptartą kontekstą, neturėtų stebinti ir šiuo metu matomas padidėjęs aktyvumas nekilnojamojo turto rinkoje.
Statistiniai duomenys rodo, kad naujų paskolų būstui šuolio kol kas nesimato, tačiau naujų indėlių srautas mažėja. Nestebintų ir rimtesnis šuolis būsto paskolų rinkoje, ypač kai skolintis yra pigu, o ekonomikos prognozės yra palankios. Tačiau svarbiausia yra tai, ar mažomis palūkanų normomis galų gale pavyks uždegti žalią šviesą ekonominiam atsigavimui visoje Europoje.
Rūta Medaiskytė yra banko „Finasta“ vyr. ekonomistė
