Atgavus nepriklausomybę pradėti verslą vėl tapo legalu, tačiau tą darantys žmonės vis niekaip negalėjo nusimesti juos lydinčio neigiamo visuomenės požiūrio šleifo.
Šiandien situacija pasikeitusi – vis daugiau lietuvių patys nori būti verslininkais, mato kitų sėkmės istorijas, galbūt netgi jiems šiek tiek pavydi. Bėda ta, kad surizikuoti ir palikti savo komforto zoną ryžtasi tik nedaugelis.
Kodėl taip yra, kuo verslininkai yra naudingi visuomenei ir kur veda neseniai suvešėjusi startuolių kultūra kalbėjomės su Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentu Žilvinu Šilėnu.
– Prieš pradedant pokalbį reiktų apsibrėžti sąvokas. Kas, jūsų manymu, yra verslininkas?
– Verslininkas yra žmogus, organizuojantis gamybos priemones, kuriantis kokį nors produktą ir prisiimantis to riziką.
Jeigu paprasčiau, tai – toks žmogus, kuris sako, kad reikia paimti kapitalo, darbo jėgos, technologijų ir iš to galima sukurti produktą. Produktą galima pasiūlyti žmonėms ir jie norės tą produktą pirkti, o sėkmę ar nesėkmę prisiima verslininkas.
– Apibrėžimas lyg iš žodyno.
– Taip, bet reikia suprasti, kad verslininkas ne tik rizikuoja. Tas, kas skolina kapitalą taip pat rizikuoja, bet verslas nėra vien rizika, tai ir gamybos priemonių organizavimas. Galbūt netgi geresnis žodis apibūdinti verslininką būtų „organizatorius“.
„Verslininkas“ tartum siūlo, kad jis kažkuo verčiasi – „vertelga“, „vartaliojasi“, „vietoje sukasi“.
– Kaip manote, ką dauguma lietuvių galvoja apie verslininkus?
– Paveikslas yra įvairialypis. Daug ką žmonės tikrai pastebi ir tai yra džiugu. Pavyzdžiui, tai, jog verslininkai daug dirba, stengiasi, triūsia dėl rezultato.
Vienas mūsų tyrimas parodė, kad žmonės verslininkus dažniausiai laiko daug ir sunkiai dirbančiais.
Lietuviai taip pat verslininkams priskiria ir valdžios pabrėžiamus apibūdinimus – kad jie kuria naujas darbo vietas, moka mokesčius.
Mažiau pastebima tai, kad verslininkai kuria produktus, kurių žmonėms reikia. Juk realiai net ir paprastas buteliukas vandens yra tai, ką tas verslininkas sukūrė. Tai yra viso verslo esmė.
– Neretai verslininkai Lietuvoje vertinami iš labiau neigiamos pusės. Žinoma, per pastaruosius porą dešimtmečių požiūris keitėsi. Kaip manote, kokios tendencijos vyraus toliau?
– Remdamasis mūsų tyrimais galiu pasakyti, kad išsiskiria trys žmonių grupės. 30 proc. verslininkų nemėgsta ir jais nepasitiki. Dar 30 proc. verslininkais pasitiki ir juos gerbia. Likę 40 proc. nuomonės neturi. Tai gana įprastas pasiskirstymas.
Viena priežasčių, kodėl verslininkų įvaizdis gali būti neigiamas, yra tai, kad neigiamos naujienos žmonėms yra įdomesnės. Mūsų tyrimai yra parodė, kad 61 proc. lietuvių savo įspūdį apie verslininką susidaro iš žiniasklaidos.
Iš tiesų, neigiamos naujienos yra labiau skaitomos, jas labiau perka. Labai retai pamatysime straipsnį, kuriame rašoma, kad įmonėje viskas gerai, atlyginimai išmokėti ir jais visi patenkinti. Toks straipsnis yra neįdomus. Tuo metu, kai kažkas kažkam nesumokėjo, apgavo – tokie straipsniai yra žymiai įdomesni.
Pas save biure mes kartais pajuokaujame, kad užtenka kuriame nors rajone žmogui nusipirkti pakelį surūgusios varškės, jis nueina į laikraščio redakciją ir iš to padaromas straipsnis.
– Galbūt esate pastebėjęs tokį paradoksą, kai žmogus sako, kad jo bosas geras, tačiau visi kiti blogi, išnaudotojai?
– Visų pirma, džiugu, kad žmogus gerai atsiliepia apie savo bosą. Manau, problema kyla iš to paties kontekstualumo, kai žmonės lygina savo patirtį ir tai, ką yra girdėję.
Kai darbuotojas žino, kad tas žmogus, su kuriuo jis dirba yra geras, tačiau taip pat yra girdėjęs daugybę blogų istorijų. Sakyčiau, tai net ne paradoksas, tai – normalu.
Galima tą patį pasakyti apie politikus. Tie, su kuriais žmonės pabendrauja asmeniškai, yra šaunūs vyrai, o visi kiti – vagys.
– Kieno problema yra verslininko įvaizdis? Paties verslininko ar visuomenės, kurie tą įvaizdį suvokia?
– Aišku, jis turėtų rūpėti abiems, tačiau jeigu šį klausimą nagrinėti, kaip ekonominę problemą, manau, atsakymas būtų visuomenės suvokime.
Nes jis vėliau formuoja ir politinius sprendimus. Turime tokią valstybės santvarką, kur politiniai sprendimai lemia labai daug. Dėl to, jeigu verslininkų įvaizdis yra nepagrįstai iškreiptas į neigiamą pusę, tai tikėtis tinkamos ekonominės politikos irgi būtų per daug optimistiška.
Jeigu žmonės galvoja, kad verslininkai užsiima neteisingais, negerais, visuomenei nenaudingais dalykais, jie ir norės juos reguliuoti ir įstatymuose traktuoti atitinkamai.
Manau, tai ir yra pagrindinė problema. Juk iki politikų irgi dažniausiai nueina labiau negatyvios žinios. Turime labai daug įstatymų, kurie buvo priimti reaguojant į kažką – aktualiją ar visuomenėje tuo metu susidariusią nuomonę, kuri paprastai yra neigiama. Tada nusprendžiama kažko kažkam neleisti, uždrausti.
Kai priimant politinius sprendimus verslininkai atskiriami nuo kitų žmonių dažnai pamirštama, kad būna suvaržomos jų laisvės. Tai ne šiaip kokia nors ideologinė problema.
Kai draudi žmonėms realizuoti save, kai neleidi jiems įgyvendinti savo idėjų, tada jie nesukuria produktų, dalykų, kurie būtų naudingi žmonės ir ilgainiui mes gyvename tik prasčiau.
– Nejaugi galvojate, kad verslininkas gali visai nesirūpinti savo įvaizdžiu?
– Ne, ir nereikia verslininko statyti ant pjedestalo. Svarbu yra aiškinti, ką verslininkai veikia. Juk verslininkų irgi yra ir gerų, ir blogų žmonių. Kaip ir darbuotojų. Esmė ta, kad negali sakyti, jog visi geri arba visi blogi.
Aišku, verslininkai, kaip ir kiekvienas mūsų turi būti susirūpinęs savo įvaizdžiu. Kaip, pavyzdžiui, žurnalistai yra susirūpinę savo įvaizdžiu, taip ir verslininkai.
– Kaip vertinate šiuo metu vyraujantį startuolių įvaizdį, kuris daugeliui jaunimo yra labai patrauklus? Ar tai nėra tiesiog savotiškas burbulas?
– Išties, startuoliai nėra kažkuo ypatingi, juk tai toks pat verslas, tik naujai užsimezgantis. Tai tiesiog naujos idėjos vystymas.
Mano galvoje niekuo nesiskiria kokios nors programėlės kūrimas ir naujo bandelių recepto sugalvojimas ar naujo dešrainio išleidimas į rinką. Tai produktai, ir jų nauda matuojama ne pagal tai, kiek jie yra inovatoriški, bet pagal tai, kiek jie yra naudingi žmonėms.
Manau, kad sakydami „startuolis“ mes tą patį daiktą vadiname kitu vardu. Visgi, aš įžvelgiu tame teigiamą dalyką, nes jie skatina žmones veikti patiems. Tada jaunas nežmogus nebelaukia, kol kas nors padarys už jį. Negalvoja, kad baigs universitetą, tada jam į rankas paduos darbą ir jis jį dirbs.
Žinoma, pasiseka ne visiems ir knygas rašys apie tuos, kuriems pasisekė.
– Manau, kad sutiksite, jog aplink startuolius yra susikūrusi tam tikrą kultūra, skelbianti, kad viskas įmanoma, tiesiog reikia turėti gerą idėją, daug dirbti, nebijoti klysti. Ar taip nebandoma, kaip sakoma, iššokti aukščiau bambos?
– Galvoju, kad jeigu versle bus daugiau žmonių, kurie bandys iššokti aukščiau bambos, nuo to niekam blogiau nebus. Vieniems pasiseks, kitiems – nepavyks, toks variantas yra geresnis negu apskritai nieko neveikti ir užsiimti savigrauža.
Geriau turėti daug jaunų ir ambicingų žmonių, nei daug gyvenimu nusivylusių ir prie televizoriaus kiurksančių.
– Kodėl pats nesate verslininkas?
– Geras klausimas. Nežinau, gal dar būsiu. Manau, neblogas paaiškinimas yra tai, kad vaikai, kurių tėvai yra verslininkai, patys yra labiau linkę į verslą. Galbūt nesu verslininkas todėl, kad mūsų šeimoje tokios tradicijos nebuvo.
Be to, kai formavosi mano asmenybė aš neturėjau verslininko-autoriteto, į kurį galėčiau lygiuotis.
Neatmetu galimybės, kad į šią sritį galėčiau pasukti ateityje, tačiau šiuo metu dirbu LLRI. Čia irgi yra ir vadybos, ir inovacijų, ir rizikos. Žinoma, tai nėra verslas.
– Kas turėtų įvykti, kad tą sprendimą priimtumėte?
– Reikia idėjos ir apsisprendimo. Iš tiesų, nei vienam žmogui nėra lengva palikti savo komforto zoną. Kai kurį laiką kuo nors užsiėmei, tą sritį išmanai, jautiesi saugiai, tada šokti į kitus vandenis atrodo nesaugu.
Taip pat, kai žmonės lipa uola, jie sustoja toje vietoje, kur jiems yra patogiausia ir nuo tos vietos jiems yra sunkiausia pajudėti. Kai jie laikosi tik už pirštų galiukų, jie vis tiek lipa į viršų ar į šoną, bet vos tik suranda tokią atbrailą, kur yra labai patogu, tada sustoja.
Taigi, trukdo nežinomybės baimė ir alternatyvieji kaštai.
– Dar viena dažnai įvardinama priežastis yra tai, kad pradėdamas verslą žmogus greičiausiai praras pastovų pajamų šaltinį.
– Tikrai taip, ir aš nemanau, kad kokia nors verslo programa, sakanti, jog dabar visi viską meskite ir imkitės verslų, gali ką nors pakeisti. Labai gerai, kad žmonės turi pasirinkimą, kai skirtingą riziką prisiimti norintiems yra skirtingi užsiėmimai, kuriais jie gali užsidirbti pragyvenimui.
Sprendimas imtis verslo kiekvienam ateina asmeniškai, o kai kam ir niekada neateina. Juk būna, kad žmogui atsibosta ir jis nebenori daryti to paties, ką daro dabar, arba, kai jau supranti, jog esi pribrendęs tai rizikai.
Beje, neretai žmonės verslą pradeda toje pačioje srityje, kurioje yra dabar. Pavyzdžiui, dirba įmonėje ir nusprendžia, kad gali tai daryti geriau. Tai taip pat šiek tiek sumažina riziką. Žmonės yra tokios būtybės, kurios apskritai labai bijo rizikos.
– O kodėl jauni žmonės gali bijoti pradėti verslą? Juk jiems nėra ko prarasti, rimtų įsipareigojimų jie taip pat neturi.
– Vieniems gali atrodyti, kad verslininkas yra nieko verta profesija. Kai kas mano, jog visas verslas yra apgaulė. Taip būna tada, kai mąstoma pagal klaidingą nulinės sumos schemą – jei kažkas yra turtingas, tai tik dėl to, kad kažkas kitas yra vargšas.
Žmogus galvoja, kad verslas yra kažkas gėdingo, purvino ar nesąžiningo. Tai jei jis tuo pat metu turi aukštus moralinius standartus, jis į verslą niekada nepasuks.
Kiti, kurių, manau, yra dauguma, lyg ir norėtų pradėti savo verslą, nes mato sėkmingų verslininkų pasiekimus, jų pelną, visuomeninę padėtį, turtą. Jie norėtų būti tokie pat, bet nežino kaip.
Tai tokia pasyviai agresyvi būsena – lyg ir norėtum toks būti, bet negali, ir dėl to tau labai pikta.
Vienas to įrodymų yra „Eurobarometro“ apklausos, kurios parodė, jog lietuvių, norinčių būti verslininkais, dalis yra viena didžiausių Europoje.
Tačiau, kai klausia, ar per artimiausius 5 metus planuojate pradėti savo verslą, tada lietuvių teigiamų atsakymų yra žymiai mažiau, bene mažiausiai.
– Tai kaip tą verslą reikia pradėti?
– Reikia žiūrėti, kokia yra verslo esmė, tai – sukurti kažką tokio, ko kiti žmonės norėtų – patenkinti kitų žmonių poreikius.
Nuo to viskas ir prasideda, tačiau atsakymų, kaip tiksliai tą padaryti – kiek žmonių, tiek nuomonių.
– Tai teigiate, jog verslininkas yra naudingas visuomenei. Kodėl?
– Didžiausia verslininko nauda – jis sukuria produktus, kurių nori kiti. Jis paima gamybos priemones arba produktus, kurių žmonės nori mažiau ir sukuria tokius, kurių jie nori daugiau. Taip jis sukuria vertę ir naudą visuomenei.
Yra ir šalutinių dalykų, pavyzdžiui, jis įdarbina žmones, suteikia jiems pragyvenimo šaltinį. Jis sumoka mokesčius, išlaiko didžiulę dalį valstybės tarnautojų, tai – irgi labai teigiamas dalykas. Didesni verslai kuria inovacijas, stumia mokslą į priekį.
Tačiau šie veiksniai nėra pagrindiniai, fundamentaliausia nauda yra poreikių patenkinimas. Tik dėl jo nuo pačios senų senovės žmonės gyvena geriau, ilgiau ir sočiau.
