Kad reikalai pajudėtų sparčiau, gali tekti keisti politikos kryptis, o tą padaryti nebus lengva. Jei pavyktų rasti lėšų, būtų galima kurti bendrą rinką, kurioje pagaminta vėjo energija būtų perskirstoma po skirtingas šalis. Tačiau tam reikia didelių investicijų, nes vien pastatyti vėjo jėgainių parką neužtenka.
Apie tai kalbėta Vilniuje vykusioje konferencijoje „Energijos tiekimo Europoje ir Baltijos šalyse ateitis: vienodi iššūkiai – bendri sprendimai“.
Prieš penkerius metus Vokietija, Danija ir Švedija susitarė tarpusavyje prekiauti pertekline vėjų energija. Vakarų Europoje toks bendradarbiavimas trunka jau kelis dešimtmečius.
„Dar didesnė nauda – jei būtų sukurtas bendras viso Baltijos regiono tinklas, nutiestos bendros jungtys, kad visi galėtų pagamintą elektros energiją nusipirkti ar parduoti kitoms šalims. Tačiau tam reikia labai daug investicijų: juk vėjas – kintantis, todėl tinklai turi būti išmanūs, kad gebėtų reaguoti į tokius pokyčius, o šie – reaguoti į kainą“, - lrytas.lt sakė Kurtas Bodewigas, Lietuvos garbės konsulas, Europos Sąjungos Jūrų reikalų ambasadorius.
Jo manymu, dėl vėjo skirtumų – jis vienoks Rytuose, kitoks – Vakaruose – balansą lengviau būtų rasti, jei drauge bendradarbiautų visi regionai, o ne veiktų kas sau.
„Jei rinkos puikiai veikia, bendradarbiauja, atsiranda milžiniška galia. Tik tokiu atveju galime užtikrinti stabilų ir ilgalaikį energijos tiekimą ir jos gamybą“, - konferencijoje sakė K.Bodewigas.
Lietuvos garbės konsulas skaičiuoja, kad Vokietijoje yra 99 vėjo jėgainių parkai, tačiau reikia išmaniųjų tinklų, linijų, kurios sukurtų balansą tarp įvairių energijos rūšių: kai mažiau vėjo, energija galėtų būti gaminama iš kitų šaltinių.
K.Bodewigas atkreipė dėmesį, jog Baltijos jūros regiono valstybėse – didžiulis mokslininkų potencialas, kuris galėtų dirbti ieškant problemos sprendimo būdų.
„Šiaurės šalys tarpusavyje labai suaugusios, jos bendradarbiauja atskirose srityse. Kodėl tai negali būti pavyzdys Baltijos valstybėms? Taip galėtų būti išspręsta problema, kaip senus energijos tinklus pakeisti naujais“, - komentavo K.Bodewigas.
Ar tikslas neliks popieriuje?
Europoje iki 2020-ųjų 20 proc. visos energijos turėtų būti pagaminama iš atsinaujinančių išteklių. Švedija jau turi kuo didžiuotis – čia apie 50 proc. energijos pagaminama hidroelektrinėse. Tačiau Pierre'as Dechampsas, Europos Komisijos prezidento Jose Manuelio Barroso patarėjas energetikos, klimato kaitos ir aplinkos klausimais, abejoja, ar tokie rezultatai bendrai Europoje neliks tik popieriuje.
„Jei neįvesime naujų priemonių, atsinaujinančių šaltinių dalis tarp energijos šaltinių bendrai nedidės. Tikėtina, kad iki numatyto laikotarpio 20 proc. dalies nepasieksime. Panašu, kad reikės priimti naujas politikos kryptis, o tą padaryti nebus lengva. Jau nekalbu apie tai, kas bus po šios datos“, - konferencijoje kalbėjo P.Dechampsas.
Jis spėja, kad bus imtas taikyti statistinis perkėlimas: pavyzdžiui, jei Vokietijai nepasiseka ir iki 2020-ųjų atsinaujinančių išteklių dalis visoje energijos sistemoje nesiekia 20 proc., trūkstamą dalį ji gali įsigyti iš, tarkime, Italijos.
Taršos leidimų kaina kils
Iki šių metų pabaigos ar kitų metų pradžioje Europos Komisija pateiks paketą pasiūlymų, kokios bus atsinaujinančių energijos šaltinių gairės iki 2030 metų. Tuo pačiu tai bus savotiška vizija pramonei, kad ji galėtų planuoti ateitį, nes EK vizijoje turėtų būti minima ir prekyba taršos leidimais, ir jų kaina, kuri, tikėtina, bus didesnė.
Dabartinė – 5 eurai už toną, todėl taršos leidimų perviršis – didžiulis. P.Dechampso turimais duomenimis, jau parduota daugiau nei 2 mlrd. taršos leidimų, o 900 mln. jų atidėta.
„Turime tikslą pagerinti prekybą taršos leidimais. Kaip rinka ši sistema veikia puikiai, tačiau kaip paskata mažinant anglies dalį energijos šaltinių įvairovėje – netinkamai, nes prekybos taršos leidimais kaina pernelyg maža“, - Vilniuje aiškino P.Dechampsas.
