Pirminis reformos siekis – senatvėje turėti pensijos finansavimo dalį, kuri būtų priklausoma nuo asmeninės gyventojo sąskaitos, kurioje esančios lėšos investuojamos į įvairias finansines priemones. Pagal pasirinktą kaupimo būdą dalį įmokos pinigų tenka atitraukti iš einamojo finansavimo schemos.
Kodėl reformos vėl persvarstomos?
Taigi, kas nutiko pastaraisiais metais, kad atrodo nesenai įgyvendintos reformos vėl klibinamos? Vengrija visas savo gyventojų santaupas, laikomas pensijų fonduose, pokriziniais 2010-aisiais grąžino atgal į biudžetą. Lenkija dalį lėšų, investuotų į jos skolos vertybinius popierius, šiuo metu yra nusiteikusi anuliuoti.
Koją tolesniam naujosios sistemos finansavimui pakišo 2008 metais prasidėjęs ekonomikos nuosmukis, kuris destabilizavo viso pasaulio ekonominę sistemą. Nukentėjo ne tik pradėtų kaupti santaupų vertė, bet lygiai taip pat skaudžiai krizė smogė ir vyriausybėms.
Išaugęs nedarbas, kritę darbo užmokesčiai ir bendras ekonominis sąstingis lėmė biudžeto mokestinių pajamų mažėjimą ir atitinkamai augančias valstybės skolas bei deficitus. Kai kurios šalys, tokios kaip Vengrija, buvo atsidūrusios ties nemokumo riba. Dalis vyriausybių laikinai buvo apribojusios pervedimus į pensijų kaupėjų sąskaitas.
Lėšas, sukauptas pensijų fonduose, nesunku panaudoti biudžetui užlopyti
Kaip rodo visai nesena istorija, pensijų sistema „atreformuojama“ ne todėl, kad ji būtų ydinga savo veikimo būdu, o todėl, kad tai yra vienas paprastesnių būdų išspręsti biudžeto problemas. Sukaupti pensijų pinigai jau egzistuoja, juos tik reikia iš naujo perskirstyti, tad kam vargintis ieškant rimtesnių sprendimų biudžeto spragoms užpildyti?
Taip, siekiant trumpalaikio rezultato, buvo nueita lengviausiu keliu. Vengrija 2011-aisiais sugebėjo iš deficitinio biudžeto pasiekti 4,3 proc. BVP perteklių, kuris deja laikėsi tik vienerius metus. Lenkija, nusavindama dalį kaupiančiųjų pensijai nuosavybės, atvirai deklaruoja norą pagerinti savo įsiskolinimo rodiklius. O taipogi turėti laisvesnes rankas paišlaidauti prieš 2015 metais vyksiančius parlamento rinkimus.
Galima kvestionuoti, ar toks perskirstymas efektyvus ir sąžiningas ar tik paprasčiausio sprendimo paieška. Ar kaupimui skirtos lėšos, kurios savo prigimtimi turėtų būti ilgalaikio finansavimo šaltinis, nėra panaudojamos momentinei problemai spręsti? Ir ar kartais toks žingsnis nėra pasirenkamas vietoje sunkesnio kelio – t.y. rimtesnės pačios vyriausybės fiskalinės politikos struktūrinės reformos?
Iš pensijų fondų Lietuvoje pasitraukė vos 1 proc. kaupiančiųjų
Lietuvoje pensijų fonduose pensijai kaupia daugiau nei 1 mln. Gyventojų, ir šį sprendimą jie priėmė laisvanoriškai. Iš esmės tai yra beveik visi Lietuvos dirbantieji. Paskelbus apie galimybę pakeisti savo nuomonę dalyvavimo pensijų kaupime atžvilgiu, iki spalio mėnesio taip buvo padarę 290 tūkst. dirbančiųjų, iš jų tik 10 tūkst. (arba 1 proc.) nusprendė grįžti prie einamojo finansavimo.
Likusius du trečdalius taip pat panašu, kad tenkina kaupimas pensijų fonduose. Tačiau ne iki galo aiški vyriausybės pozicija greičiausiai nemotyvuoja žengti papildomo žingsnio. Statistika byloja, kad lietuviai labai mažai taupo ir atsižvelgiant į tai, kad galimybės taupyti yra gana ribotos, kaupti į asmeninę sąskaitą pensijų fonde tikrai nėra pati blogiausia alternatyva. Ypač kai vyriausybė, nepaisant įvairių prieštaravimų, pati skatina taupesnį elgesį pridėdama dalį savo pačios lėšų.
Taigi, rizikos, kad vyriausybė ne iki galo įvertins savo galimybes ir prisiims nepamatuotus įsipareigojimus, esama visur. Ir ar tikrai norisi pasikliauti vien vyriausybės finansavimu senatvėje? Tiek einamojo finansavimo („Sodros“), tiek kaupiamojo finansavimo sistema turi savo privalumų ir abejonių, tačiau priimat individualius sprendimus, rizikos išskaidymas visada yra privalumas.
Komentaro autorė yra banko „Finasta“ ekonomistė
