Kodėl elektros energija brangiai kainuoja?
Pradžiai reikia prisiminti, kad toje kainoje, kurią už elektros energiją moka vartotojas, pati energija sudaro tik apie trečdalį kainos. Galutinė kaina (apie 50 ct/kWh) susideda iš daugmaž trijų apylygių dalių. Pirma, tai jau mūsų minėta energijos kaina, t.y. kiek energiją kainuoja pagaminti ar nusipirkti.
Antra dalis yra tinklų paslauga, t.y. kiek energiją kainuoja pristatyti nuo elektrinės iki namų.
Trečioji elektros energijos kainos dalis susideda iš pridėtinės vertės mokesčio (PVM, ir viešuosiuos interesus atitinkančių paslaugų (VIAP), t.y. „Lietuvos elektrinės“ rėmimo, subsidijų žaliajai energetikai ir paramos bendrai šilumos ir elektros energijos gamybai (kogeneracijai). Ir, dar kartą, PVM, kuriuo yra apmokestintas VIAP.
Kitaip tariant, trečdalis energijos kainos yra vienas mokestis, antras mokestis, ir trečias mokestis, atsirandantis tada, kuomet pirmu mokesčiu yra apmokestinamas antras mokestis. Elektros energija apskritai yra brangi ne vien dėl rinkos ar veiksmų užsienio šalyse.
Rinka veikia tik daugmaž trečdalyje kainos, o nepriklausomų tiekėjų dalis tesudaro nedidelę to trečdalio dalį. Daugiau nei pusę energijos kainos sudaro sprendimai Lietuvos teritorijoje: valstybės nustatomi mokesčiai ir reguliuojami tinklo tarifai.
Ar elektros energijos importas ribojamas sąmoningai?
Tiesa pasakius, iš vartotojų pusės – jokio skirtumo, kodėl brangsta elektra: dėl susitarimo tarp sistemos operatorių ar dėl nenumatytų aplinkybių. Trukdžius pigios elektros energijos importui, kiek tai priklauso nuo Lietuvos, reikia pašalinti ir kuo greičiau.
Bet iš valstybės politikos pusės, šios situacijos susidarymo priežasčių ignoruoti negalima. Jei elektros energijos brangimą nulėmė susitarimas tarp perdavimo sistemos operatorių, kokia nauda iš to, kad Lietuvos perdavimo operatorius priklauso valstybei?
Beje, minutei pabandykite įsivaizduoti, koks triukšmas būtų kilęs, jei sistemos operatorius priklausytų privačiam kapitalui. Garantuoju, kad būtų užregistruota aibė įstatymų projektų „nacionalizuoti strateginį objektą“, visi politikai choru tvirtintų, kaip privataus kapitalo negalima prileisti prie energetikos.
Ar elektros energijos importas bus ribojamas ir ateityje?
Neramina tai, kad norų riboti energijos importą pasigirsdavo nuolat. Nuo tiesioginio importo ribojimo iki importuojamos energijos apmokestinimo dar ir – importo mokesčiu. Dar blogiau, šis noras sugebėjo atsirasti paskutinėmis praeito Seimo gyvavimo minutėmis patvirtintoje „Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje“.
Štai, strategijos dalis, skirta Lietuvos politikai ES. Ji teigia, kad Lietuva turi siekti, kad ES taikytų „tokius pačius aplinkosaugos standartus energijai, pagamintai tiek ES viduje, tiek importuojamai iš trečiųjų (ne ES) šalių“. Išvertus iš politikų kalbos, skambėtų maždaug taip: „surasti pateisinančiai skambančią priežastį energijos importui iš ne ES šalių apriboti.“ Strategijos tvirtintojai mano, kad Lietuvai yra naudinga siekti, kad ES Lietuvai uždraustų importuoti pigią elektros energiją?
Ir tai ne vienintelis klausimus keliantis punktas. Štai kita nuostata: „elektros energijos poreikio tenkinimas ją importuojant prieštarautų energetinei nepriklausomybei ir saugumui“. Kitaip tariant, importuoji pigią energiją – keli grėsmę energetinei nepriklausomybei. Įdomu, ką apie tokią pigios energijos „grėsmę“ mano tie, kam už energiją reikia mokėti iš nuosavų, o ne valdiškų lėšų.
Galiausiai, ar žinojote, kad 2020-2030 metais Lietuvoje beveik visa energija bus pagaminama iš atsinaujinančių energijos išteklių ir branduolinės energijos? O nuo 2050 metais Lietuva bus apskritai nepriklausoma nuo iškastinio kuro? Jei kelia šypseną – be reikalo. Šis dokumentas dabar yra vienas svarbiausių energetikos politikos teisės aktų Lietuvoje.
Kas iš tikro yra energetinis saugumas?
Kada tik kas nors užsinori neleisti žmonėms pirkti pigios energijos, tuoj pat pasitelkiami skambūs terminai: „energetinis saugumas“ ir „energetinė nepriklausomybė“. Bet ką jie reiškia? Jei labai paprastai, tai šalies energetinis saugumas susideda ir dviejų tikimybių. Pirma – energijos bus. Antra – energija, rinkos sąlygomis, nekainuos per daug.
Tuo tarpu „energetinė nepriklausomybė“ yra apskritai sunkiai interpretuojamas ir nedaug vertės turintis terminas. Išskyrus tai, kad savinasi mums visiems brangų žodį „nepriklausomybė“. Šalis, nusikarpiusi laidus ir užvirinusi vamzdžius, t.y. neprekiaujanti energija, nėra saugi ar nepriklausoma. Ji yra tiesiog izoliuota. Šaliai arba trūksta energijos, ir (arba) ji yra brangesnė, nei galėtų būti.
Taigi, energijos gamyba šalies viduje, žinoma, yra svarbu. Bet saugumą suteikia tik ekonomiškai pasiteisinančios energijos gamyba. Jei vartotojai yra verčiami pirkti šalies viduje pagamintą brangesnę energiją (nei būtų galima importuoti), šalies energetinis saugumas nepadidėja.
Tiesiog vartotojai už energiją moka daugiau, brangsta kitos prekės ir paslaugos, o šalies įmonės tampa mažiau konkurencingos. Draudimas importuoti pigesnę energiją iš konkrečių šalių turi tas pačias neigiamas pasekmes. Tokio draudimo neįmanoma pateisinti. Išeitų, kad energijos importas, pvz., iš ES šalių, nekelia grėsmės energetiniam saugumui, o ne iš ES – kelia.
Importo draudimas – prasta strategija
Kliūtys pigios energijos importui turi pražūtingas pasekmes žmonėms ir verslui. Niekam nėra naudinga, jei už energiją mokame daugiau. Todėl Lietuva turi išnaudoti galimybę prekiauti energija su visomis kaimyninėmis šalimis, o ne kurti dirbtinius barjerus.
Jei dabartinis elektros importo apribojimas yra netyčinis ir nenumatytas įvykis, tuomet reikia kuo greičiau pašalinti visas tiesiogines ir netiesiogines kliūtis pigios energijos importui. Nepakenktų peržiūrėti ir kitus teisės aktus bei iš jų pašalinti visas nuostatas, trukdančias vartotojams pirkti pigesnę energiją.
Komentaro autorius - Žilvinas Šilėnas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas
