Kas būtų Norvegija, jei ne nafta?

Į Norvegiją išvykę emigrantai mėgsta spjaudyti ant Lietuvos. Mūsų šalis akivaizdžiai nusileidžia vikingams visose gyvenimo gerovės srityse. 

Iš kokio šaltinio trykšta toks gėris?

Tai – nafta. Kai 1969 m. Šiaurės jūroje ji buvo atrasta, tai iš esmės pakeitė šalies ekonomiką. Vos atsiradus naftai, įstatymais ji apibrėžta kaip visų norvegų turtas. Iš naftos vyriausybė surenka apie 30 proc. pajamų.

Daugelis norvegų įsitikinę, jog jų gamtos ištekliai – pradžioje – mediena, vėliau – vandens energija, dabar – nafta ir dujos – iš esmės pakeitė šalį. Tačiau ekonomistas iš Islandijos Thorvalduras Gylfasonas tuo abejoja. Jis teigia, kad norvegams tik dėl išsimokslinusių darbuotojų tapo įmanoma kaip reikiant panaudoti turimus išteklius. Ekonomistas kaip pavyzdžius pateikia Singapūrą ir Japoniją, kurie rodo, jog žmogiškasis kapitalas gali pagerinti gyvenimo standartus net kai šalis ir neturi gamtos išteklių.

Vis dėlto, net ir atmetus gamtos išteklių teikiamą naudą, Norvegija greičiausiai vis tiek būtų pasiekusi panašų ekonominį lygį kitose srityse įdarbindama savo gerai paruoštą darbo jėgą. Tuomet, labai tikėtina, Norvegija būtų pasauliui pristačiusi daugiau aukštųjų technologijų įmonių. Tačiau naftos teikiamas gėris ir Norvegijos valiutos didelė vertė istoriją pakreipė kita linkme.

Kol nafta ir dujos tapo pagrindiniu Norvegijos eksporto produktu, apskritai šalies eksporto indėlis į bendrąjį vidaus produktą kone nesikeitė. Tai leidžia daryti prielaidą, kad naftos produktų eksportas užgožė kitų prekių ir paslaugų išvežimą. Šiandien Norvegijos naftos ir dujų eksportas sudaro 47 proc. viso šalies eksporto.

Kai Norvegijoje pradėta išgauti naftą, politikai trynė rankas, o iš juodojo aukso gautus pinigus taškė į kairę ir dešinę. Ekonomika perkaito, išaugo infliacija, o naftos kainoms 1986 metais nukritus, Norvegija pajuto skausmingas nevaržomo gyvenimo pasekmes.

Tačiau šalis pamoką išmoko. Norvegijos vadovai ėmėsi apdairios strategijos, kad išvengtų tiesioginės pajamų, gaunamų iš naftos, įtakos šalies ekonomikai ir apsaugotų ją nuo perkaitimo. Norvegai įvedė naujovę, pagal kurią iš naftos gautos pajamos nukreipiamos į investicinį fondą. Taip siekiama užtikrinti, kad iš juodojo aukso naudos turės ir būsimos kartos.

Iš naftos gaunami pinigai dalijami į dvi dalis: mažesnioji skiriama investicijoms šalyje, didesnioji – investicijoms užsienyje.

Investuojama daugiausia į Europos ir JAV kompanijas, tačiau nusibrėžta, kad šalis negali įsigyti daugiau nei 3 proc. bet kurios kompanijos akcijų. Nepaisant to, jog dalis iš naftos gaunamų įplaukų atriekiama investicijoms pačioje šalyje, norvegai skundžiasi varganomis gatvėmis, prasta traukinių sistema, išmaldos prašytojais gatvėse.

Tiesa, gėris, kurį teikia nafta, turi ir savų minusų. Naftos sektorius monopolizuoja technikos specialistus – jame dirba daugiau nei 50 tūkst. inžinierių. Iš viso naftos sektoriuje dirba apie 80 tūkst. žmonių. Nepaisant to, darbuotojų nuolat stinga, o tai verčia darbdavius kelti algas. Personalo paieškos įmonės „Hays Oil & Gas“ tyrimas rodo, kad dirbančiųjų naftos ir dujų sektoriuje algos per metus siekia 180 300 JAV dolerių (apie 456 tūkst. litų).

Turtingi žmonės gali brangiai mokėti: nekilnojamojo turto kainos kyla kone po 7 proc. kasmet. Pavyzdžiui, 250 kvadratinių metrų namas kainuoja apie 750 tūkst. eurų (2,58 mln. litų). Nedideliame Norvegijos mieste nekilnojamojo turto kainos tokios kaip Vokietijos didmiesčiuose. Tačiau perkantys nekilnojamąjį turtą galvoja apie tai, jog dėl stipraus kvalifikuotų darbuotojų iš užsienio antplūdžio būsto ima stigti. Tad jį verta pirkti ir išnuomoti.

Jaunoms šeimoms gauti paskolą banke didelių kliūčių nėra, o nedarbas šalyje siekia apie 3 procentus.

Pietų Norvegijoje gyvenanti lietuvė pasakoja, kad kas mėnesį už komunalinius mokesčius – šaltą vandenį, kanalizaciją – 100 kvadratinių metrų name sumoka 1226 kronas (apie 490 litų). Kilovatvalandė elektros energijos kainuoja apie 1 kroną (apie 0,4 lito). Jei pasitaiko lietingas metas, kaina mažėja.

Atvykusiam gyventi į Norvegiją iš karto mokėti mokesčių nereikia – pradėsi mokėti, kai pradėsi dirbti. Rugpjūtį lrytas.lt pašnekovė dirbo 38 valandas ir ant popieriaus gavo 6924 kronas (apie 2770 litų). Iš jų 764 kronos (apie 305 litai) buvo atskaičiuotos mokesčiams, dar 138 kronas (apie 55 litus) sumokėjo į pensijos fondą. Kuo alga didesnė, tuo dirbantieji Norvegijoje sumoka daugiau mokesčių.

Savo patirtimi pasidalijusi emigrantė lietuvė sako, jog lankantis Norvegijos medicinos įstaigose reikia mokėti visada.

„Ėjau tik pasiimti siuntimo, o sumokėjau 219 kronų (apie 87 litus). Už rentgeną mokėjau 224 kronas (apie 90 litų). Tačiau jei reikia operacijos – tai nekainuoja, o tave prižiūri kaip mažą vaiką“, - pasakojo moteris.

Bet už atskirus vizitus pas gydytojus gali nemokėti, jei per metus sumoki papildomą 2 tūkst. kronų (apie 800 litų) mokestį. Tuomet, jei dažnai tenka lankytis pas gydytojus, daryti tyrimus, papildomai medikams mokėti nebereikia.

Vidurinėje ir aukštojoje mokykloje mokslas nekainuoja, bet reikia susimokėti už vadovėlius. Tačiau kalbama, jog ir šitas mokestis gali būti panaikintas.

Aukštesnės pajamos, mažiau darbo

Norvegija sparčiai keičiasi: jos gerovė vilioja atvykėlius iš viso pasaulio. Sostinėje Osle galite sutikti ir turtuolių, demonstruojančius savo blizgučius, ir narkomanų, ir armiją barmenų bei padavėjų iš Švedijos. Apie 11 proc. Norvegijos gyventojų yra gimę kažkur kitur.

Norvegijoje darbuotojai per metus pluša apie 1,4 tūkst. valandų, kai Danijoje ir Švedijoje šis skaičius siekia 1,6 tūkst., Suomijoje – 1,75 tūkst., o Islandijoje – 1,8 tūkstančio. Norvegai nuolat gerėjančios gyvenimo kokybės link ėjo dviem - didesnių pajamų ir daugiau poilsiui skirto laiko – keliais.

Teigiama, jog Norvegijoje, palyginti su kitomis šalimis, geriausiai apmokami - dirbantieji fizinį darbą, o menkiausią atlyginimą gauna vadovai.

Kai kalbama apie tai, kad Norvegijos gyventojai pagal jiems tenkantį BVP – vieni turtingiausių pasaulyje, reikėtų nepamiršti, kiek apskritai žmonių gyvena šioje šalyje. Visoje Norvegijoje yra 4,5 mln. gyventojų arba po 13 žmonių viename kvadratiniame kilometre. Turint omenyje tą skaičių ir tai, jog Norvegija – viena stambiausių naftos eksportuotojų pasaulyje, galbūt ir nėra itin sudėtinga pasiekti pavydėtiną gerovę.

Mokyklose mažiesiems norvegams aiškinama, jog 1905 m. šalis buvo pati skurdžiausia Europoje. Tai – ne visiška tiesa.

Tuomet Suomija ir Islandija gyveno dar prasčiau. Ką berodytų istorija, 2005 metais BVP Danijoje, Suomijoje, Islandijoje ir Švedijoje svyravo tarp 32-35 tūkst. JAV dolerių, o Norvegijoje – 42 tūkst. JAV dolerių. Tiek pat, kaip ir JAV.

Aplenkė kinus

Po Antrojo pasaulinio karo Norvegijos valdžia nacionalizavo visas šalyje veikusias Vokietijos įmones. Formulė, kai verslas kontroliuojamas per akcijas, o ne jį reguliuojant, pasirodė sėkmingai veikianti, todėl vyriausybė ją ėmė taikyti kur tik įmanoma.

„Kinijos praktiką pritaikėme anksčiau nei ją sugalvojo patys kinai“, - sako profesorius Torgeris Reve'as iš Norvegijos verslo mokyklos.

Pastaraisiais metais norvegai ėmė taikyti šį modelį, kad išgautų geriausią valstybės kontrolės ir pasaulinės konkurencijos kombinaciją. 2007-aisiais jie sujungė dvi valstybines kompanijas - „Statoil“ ir „Hydro“ - kad gimtų nacionalinis čempionas.

Valstybė turi stambiausio šalyje ryšio operatoriaus „Telenor“, didžiausio aliuminio gamintojo „Norsk Hydro“ didžiausią akcijų dalį, taip pat turi stambiausios trąšų gamintojos „Yara“ bei didžiausio banko „DnBNor“ akcijų.

Norvegiškasis valstybinis kapitalizmas baigėsi keliomis keistenybėmis. Šalis tapo stambia žaidėja naftos eksporto rinkoje, tačiau, priešingai praktikai, vyraujančiai tarp kitų naftą išgaunančių valstybių, ji rūpinasi žmogaus teisėmis.

T.Gylfasonas kritikuoja Norvegijos vyriausybę, esą ji nenori ar nemato reikalo skubėti įgyvendinti reformas viešajame sektoriuje, įskaitant švietimą, o ypač – sveikatos apsaugą.

Suprantama, be pokyčių nebuvo apsieita, tačiau, kaip pastebi T.Gylfasonas, jų rezultatas nedavė ryškaus postūmio. Galbūt to priežastis – Norvegijos nenoras įstoti į Europos Sąjungą.