Apie taupymo naudą, pliusus ir minusus turbūt daug ginčytis nėra prasmės. Tačiau kokios vis dėl to lietuvių galimybės ir ar galime sau leisti sukurti tokius finansinius buferius, kurie išlygintų ateities pajamų netolygumus?
Lietuva – viena mažiausiai taupančių šalių Europoje
Lietuvos namų ūkių indėlių suma siekia rekordus. Finansų institucijose indėliais šiuo metu laikoma apie 27 mlrd. litų. Vis dėlto, Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos šalių namų ūkiai taupo itin mažai.
Lietuvių taupymo norma – santykis tarp santaupų ir pajamų – paskutiniais matavimais siekė vos 1,2 proc., kai visoje Europos Sąjungoje šis santykis kiek viršija 11 proc. Net ir lyginant maždaug 15 metų laikotarpį, taupymo norma Lietuvoje vis tiek yra maža. 1995-2011 metais santykis vidutiniškai siekė 2,6 proc. palyginti su Europos Sąjungos 11,6 proc.
Tačiau ekonomikos neapibrėžtumas paskatino vartoti mažiau ir kaupti daugiau atsargų – 2009 metais lietuvių sutaupytų lėšų dalis trumpam buvo pašokusi iki beveik dešimtadalio. Daugiausiai Europoje taupo Šveicarijos, Liuksemburgo ir Vokietijos gyventojai. Šių šalių namų ūkiai santaupoms pajėgūs skirti 17-18 proc. savo disponuojamų pajamų.
Senėjančioje visuomenėje auga taupymo poreikis
Apibendrinant žmonių taupymo poreikius, galime teigti, kad tai darome dėl keturių priežasčių: būsimos senatvės, atsargos netikėtais atvejais, palikimui ir konkrečiam didesniam turtui įsigyti. O pasaulyje atlikti tyrimai byloja apie tam tikrus dėsningumus. Visų pirma, pastebima, kad senėjančios visuomenės taupo daugiau.
Taupymas linkęs intensyvėti nuo 40 metų, tuo pat metu jauni ir vyresni visuomenės nariai pasižymi mažesnėmis taupymo normomis. Kredito pasiekiamumas mažina taupymą, nes skolinimasis paprastai reiškia ne tik poreikį prisidėti savo lėšomis, bet ir būsimus paskolos mokėjimus, kurie atitrauks lėšas nuo taupymo. Be aibės visų kitų aplinkybių, privalomas kaupimas senatvei (tarkime pensijų fonduose) teigiamai veikia taupymo normą.
Kad ir kaip prieštaringai skambėtų, tačiau kalbant apie visuomenės finansines galimybes ir ateities pensininkų pajamas, ilga gyvenimo trukmė tampa rizikos veiksniu. Lietuvos visuomenė senėja – 2003 metais santykis tarp gyventojų virš ir iki 65 metų buvo 22 proc., 2012 metais – 26,9 proc., o po trisdešimties metų prognozuojama šį santykį padidėsiant virš 40 proc. ribos – t.y. daugiau nei trečdalį gyventojų sudarys vyresni nei 65 metų asmenys.
Lietuviai taupo konservatyviai
Lietuviai – konservatyvūs taupytojai. Paprastai šiam tikslui renkamės standartinius finansinius instrumentus, tokius kaip grynieji pinigai arba indėliai. Bendroje investicinio finansinio turto struktūroje šiems dviem komponentams tenka daugiau nei 60 proc.
Tiesa, pastaraisiais metais matome pokyčių. Nuo gyvavimo pradžios prieš 10 metų pensijų fondai, kuriuos taip pat galime priskirti prie taupymo instrumentų, alternatyvių indėliams, iškovojo 10 proc. dalį bendroje struktūroje.
Palyginti, Europos Sąjungoje indėliais laikoma namų ūkių santaupų dalis siekia tik apie trečdalį, o pensijų fondų turtas kai kuriais atvejais sudaro net daugiau nei pusę viso finansinio turto. Indėlių palūkanų normos tebėra itin žemos, ir sprendžiant pagal euro zonos ekonominę būklę, šiose žemumose gali būti palaikomos dar iki kitų metų. Taigi, indėliai nėra pats patraukliausias būdas ir didesnės grąžos galima ieškoti kapitalo rinkos produktuose.
Lietuvos namų ūkių galimybės taupyti kol kas ribotos
Tačiau taupymo poreikiai ir instrumentai – dar ne viskas, nes atsiremiame į visuomenės galimybes skirti lėšų taupymui. Tam daug įtakos turi ne tik pats visuomenės vartotojiškumas, bet ir pragyvenimo lygis bei išlaidų struktūra.
Deja, bet palyginę lietuvius su taupesnėmis Europos šalimis, matome, kad mūsų ekonomikos standartai kol kas kuklesni. Pagal BVP dalį, tenkančią vienam gyventojui, paskaičiuotą palyginamosiomis kainomis, nuo Europos Sąjungos vidurkio mes atsiliekame maždaug trečdaliu.
Taigi nors ir visuomenės demografinės tendencijos vargu ar smarkiai skiriasi nuo likusios Europos, tačiau mūsų galimybės skirti lėšų dalį taupymui yra gerokai menkesnės. Vienaip ar kitaip, bet ilguoju laikotarpiu ateities dirbančioms kartoms teks išpirkti vyresniųjų santaupas. Taigi, reikės arba kažkokiais būdais spręsti dirbančiosios visuomenės dalies trūkumą arba taupyti didesniu mastu nei kad taupoma dabar.
Rūta Medaiskytė yra banko „Finasta“ vyriausioji ekonomistė
