Su A.Maldeikiene susitikome jos darbo kabinete Vilniaus universiteto Matematikos ir Informatikos fakultete. Tądien buvau jau trečiasis su ja kalbėjęs žurnalistas. Nors A.Maldeikienė sakė, jog žurnalistai ją yra užknisę, prieš tai į svečius užsukusi laida „Kakadu“ jai patinka.
„Jie bent jau ironizuoja tikrovę, o kiti dažniausiai klausia tokių banalybių, kad aš net nežinau ką atsakyti. 90 proc. mano rašomų tekstų yra pirmas ekonomikos vadovėlio skyrius, deja“, – paaiškina ekonomistė.
Galbūt ekonomistė nėra pats geriausias žodis tam, kuo užsiima A.Maldeikienė, apibūdinti. Pati ji save vadina politekonome, o dar tiksliau – ekonominės minties istorike.
Tai reiškia, kad ekonomiką ji mato kaip socialinį konstruktą, kitaip tariant, ekonomika yra tokia, kokią ją suvokia didžioji dauguma žmonių.
Simpatiški berniukai iš bankų
Kodėl knygą pavadinote „Melo ekonomika“?“ – paklausiau autorės.
„Iš tiesų, pavadinimas turėtų būti „Apie mitus, kurie sklando Lietuvos ekonomikoje“, tokia yra tiesioginė šios knygos mintis“, – atsakė ji.
A.Maldeikienės manymu, Lietuvoje mes turime kasdien akivaizdžiai formuojamą nuomonę, kad egzistuoja kažkokia tai nuo žmonių atsieta ekonomika, kurią reikia atrasti, pavyzdžiui, kaip kasyklose auksą – jeigu jį atkasi, tai jo ir turėsi. Vyrauja manymas, kad egzistuoja mokslas, kuris turi pateikti teisingus atsakymus, o tada viskas vyks tvarkingai.
Tačiau ekonomika yra interpretavimo mokslas. Ekonomistė sakė, jog savo knygos nebūtų taip pavadinusi šalyje, turinčioje ilgametes susivokimo ekonomikoje tradicijas.
Lietuvoje, tuo metu, tai reikėjo akcentuoti, kad žmonės suvoktų, jog jiems yra meluojama. Ypač dažnai tai daro tie, kas žino atsakymus į klausimus.
Tokie yra, A.Maldeikienės žodžiais tariant, simpatiški berniukai iš bankų, kurie visus atsakymus pateikia, kaip galutinę tiesą ir kalba ištarmėmis.
(Ne)melagiai
„Kartais susidaro toks įspūdis, lyg norėtumėte pasakyti, kad bankų ekonomistai yra blogi žmonės. Tuo metu man atrodo, kad jie nuoširdžiai tiki tuo, ką daro ir nori tik gero“, – paprieštaravau A.Maldeikienei.
Nenustebau, kai ji su manimi sutiko. „Taip, nemanau, kad jie meluoja sąmoningai. Šiuo atveju mes kalbame ne tiek apie melą, kiek apie bandymą pateikti ar įsivaizduoti, kaip Lietuvoje dažnai susiklosto, kad egzistuoja galutiniai atsakymai“, – savo ankstesnį atsakymą papildė ekonomistė.
Kaip to pavyzdį ji pateikė praeitais metais Vilniaus knygų festivalyje Nobelio ekonomikos premijos laureato Paulo Krugmano knygos „Įveikime ekonominę depresiją!“ pristatyme vykusią diskusiją, kurioje „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis pasakė, kad tokių knygų vertimas į lietuvių kalbą yra pavojingas, nes tauta gaus visokių minčių, kurių jai nereikia.
„Turbūt pirmą kartą nuo kokių 1988 m. išgirdau tokį dalyką viešojoje erdvėje. Net savo studijų Maskvos universitete 1976-82 metais tokių nesąmonių aš negirdėjau“, – savo nuostabos neslėpė tos knygos vertėja.
A.Maldeikienė sakė, kad netgi jos profesoriai, dėstę absoliučiai kitoje intelektualinėje terpėje, nebūtų leidę sau to pasakyti – kad mintis, kaip tokia, yra pavojinga.
Tiesa, ji negalvoja, jog tai buvo koks nors piktybinis veiksmas. „Bet mano kartos intelektualai – nė vienas neišdrįstų taip pasakyti“, – pastebėjo ji.
Daug daugiau tokių įsitikinimų ji yra pastebėjusi tarp jaunų žmonių. Esą galvojama, kad geriau nemąstyti, nes nežinia, kur tas mąstymas gali nuvesti.
Įkvėpimo semiasi šiuolaikiniame folklore
Vos pradėjęs skaityti „Melo ekonomiką“ nustebau, kad visi knygos skyriai pradedami interneto komentatorių citatomis. Paklausiau autorės, kodėl priėmė tokį sprendimą.
„Kiekviena skyrelis yra profesionali diskusija su komentaru“, – atsakė ji.
Komentaruose A.Maldeikienė sakė randanti užuominų, kaip žmonės suvokia ekonomiką, todėl jie savo ruožtu įkvepia apmąstymams.
„Kartais jie rašo su gilia ironija, kartais labai paprastai, o knygai aš ieškojau tokių, kurie atskleidžia problemas. Kai žmogus, net nemokėdamas pasakyti ir nevartodamas profesionalių terminų, intuityviai jaučia, jog kažkas jo komentuojamame tekste yra ne taip“, – aiškino ekonominės minties istorikė.
Padėkojo mokytojams
„Melo ekonomiką“ A.Maldeikienė paskyrė savo mokytojams ir padėkojo už tai, kad jie išmokė gyventi atmerktomis akimis.
Ji sakė, jog gyventi atmerktomis akimis reiškia būtent nemanyti, kad egzistuoja pavojingos mintys.
Ekonomistė taip pat pastebėjo, kad negalima savo gyvenimo skaidyti į dalis.
„Aišku, man gaila kai kurių žmonių, bet tik čia galima vieną dieną stovėti ir šaukti „aš didelis katalikas“, o kitą - pasigėrus primušti savo žmoną. Žmogus suskaido savo gyvenimą į gabaliukus ir jis nebėra vientisas“, – savo mintį išplėtojo A.Maldeikienė.
Apsimetėliškai dosni netikros rinkos ekonomika
Pagal „Melo ekonomikoje“ aprašytą Lietuvos ekonomikos modelį A.Maldeikienė šiuo metu ruošia mokslinę monografiją, kurioje ji sukabino sovietinę, paternalistinę, pseudodosnią socialinę struktūrą ir labai siaurą ir ribotą rinkos supratimą.
Jos teigimu, būtent toks yra Lietuvos ekonomikos modelis, sukergtas iš dviejų skirtingų dalykų ir visai negyvybingas.
A.Maldeikienė išskyrė du šiuo metu pasaulyje dominuojančius modelius. Viename jų reikia viską orientuoti į dirbantį žmogų, bet suvokti, kad jis turi kainą. Taip funkcionuoja visa Rytų Azija.
Kitame, utilitariniame, socialdemokratiniame modelyje, koks yra Skandinavijos gerovės valstybėse, siekiama žmogų kuo labiau apsaugoti nuo rinkos, ten yra aukštas turto perskirstymas.
„Lietuva iš vieno šono pažada daugiau nei skandinavai, bet mokesčius padaro, kaip Azijoje, o atlyginimai tokie, kaip Sovietų Sąjungoje. Tai negali funkcionuoti“, – pabrėžė ekonomistė.
Aplinka ir verslininkams, ir jų darbuotojams
Prieš metus išleistoje knygoje „Kodėl žlunga tautos“ (angl. „Why Nations Fail“) jos autoriai du JAV ekonomistai Daronas Acemoglu ir Jamesas A.Robinsonas išplėtojo teoriją, pagal kurią valstybės sėkmę daugiausiai nulemia joje veikiantys institutai.
A.Maldeikienė savo knygoje remiasi šia teorija. Ji paaiškino, kad institutais ekonomikos teorijoje vadinamos įvairios mąstymo, veikimo ir kitokios struktūros, kuriose ir funkcionuoja visi tam tikros valstybės piliečių tarpusavio santykiai.
„Tačiau, – pridūrė ji, – Lietuvoje apie tai nekalbama, čia išvis nėra intelektualinių diskusijų.
A.Maldeikienė įsitikinusi, jog kalbėti apie institutus reikia, nes reikia suprasti, jog skirtingose kultūrose skirtingi dalykai veikia skirtingai. Vienaip bus Švedijoje, Lietuvoje kitaip, Estijoje dar kitaip.
Žino žodį, bet ne kelią
„Kai kurie verslininkai kartais mėgsta pajuokauti, kad nors nedarbas ir didelis, bet darbuotojų (specialistų) jiems trūksta. Kai kas siūlo tai spręsti imigracija“, – kalbai užėjus apie institutus sakau ekonomistei.
Ji galvoja, kad imigracija nėra išeitis Lietuvai. Visų pirma todėl, kad nieko apie šį dalyką neišmano.
„Lietuviai turbūt prastai žino, kad Europoje egzistuoja tinklas, kuriam skiriama labai daug pinigų, kaip prisitraukti į savo šalis imigrantų. Tos šalys supranta, reikia imti pavyzdį iš JAV, kuri didelę dalį savo ekonomikos sukūrė todėl, kad sugalvojo visokias „žalias kortas“, kurias visada laimi tie, kurių reikia“, – paaiškina A.Maldeikienė.
Jai atrodo, kad lietuviai nutarė sudalyvauti daug aukštesnėje lygoje, nei leidžia jų galimybės, o lietuvių supratimas apie imigraciją yra be galo žemo lygio.
Dėl gerų specialistų visame pasaulyje vyksta didžiulė konkurencija, ir jiems rūpi ne tik atlyginimų dydis, bet ir jau minėti institutai.
„Kas nori gyventi šalyje, kur visi visą laiką susirieję? Arba, kas nori gyventi šalyje, kur šalta?“ – retoriškai klausė ekonomistė.
Prakalbus apie emigraciją A.Maldeikienė nupiešė tokį vaizdelį:
„Ruduo, ateina lapkritis, pradeda kristi lapai, ateina speigas, arkliuko nebereikia. Valstietis ir sako: „O dabar eik, nešersiu, gal kada vėl prireiks – grįši“. Ateina balandžio mėnuo sako: „O! Nėra arkliuko, greit duokit man arkliuką, kaimynai visi!“
Verslininkui labiausiai reikia drąsos
Paklausta, kokių savybių reikia verslininkui norint sėkmingai padaryti verslą Lietuvoje, A.Maldeikienė du jų tipus – vieni yra tikri verslininkai, o kiti – buvusios finansų ministrės Ingridos Šimonytės pakrikštyti verslinykais.
Pastarųjų gyvenimas Lietuvoje labai paprastas. Pirma, savo darbuotojų sąnaudas jie permeta viešajam sektoriui, kuris kompensuoja vaikų maistą mokyklose, šildymą ir taip toliau. Antra, investicijas jis pasiima per Europos Sąjungos fondus, kuriuos gauna per draugus.
Verslininkai, tuo metu, suvokia, kad netgi ir valytoja Lietuvoje šiuo metu turėtų kainuoti apie 1-1,3 tūkst. Lt, nes ir jai kažkaip reikia suvesti galus.
Jeigu jis nori verstis pats, susimokėti visas verslo sąnaudas, jam pasidaro labai sunku, nes jis tampa nekonkurencingu. Dėl to, kad jo prekių ar paslaugų kainos, nepermetus sąnaudų valstybei, automatiškai išauga.
„Norėdamas būti verslininku Lietuvoje turi konkuruoti su tais, kurie turi kiaulės akytes. Reikia būti labai drąsiam“, – sakė A.Maldeikienė.
Vienintelis kitas kelias yra pinigų pasidaryti užsienio rinkose, kur veikia visai kiti institutai. Pavyzdys - Ilja Laursas.
Visos bėdos dėl Vašingtono konsensuso
Viename „Melo ekonomikos“ skyriuje rašoma, kad dauguma Lietuvos ekonomikos problemų atsirado nepriklausomybės pradžioje.
„Kaip tai įvyko? Ar valdantieji nesuprato, ką darė, ar tai vyko sąmoningai?“ – pasiteiravau autorės.
„Pasaulinėje literatūroje ši nesėkmė aiškinama Vašingtono konsensusu, kurį šiuo metu stengiamasi kuo tyliau pamiršti.
Tai buvo tokia ideologinė nuostata, susiformavusi kaip tik tuo metu, kai Lietuva išėjo iš Sovietų Sąjungos. Tada didelį svorį įgijo idėja, siejama su neoliberalizmu, reigonomika ar tečerizmu, pasiūlos skatinimu.
Buvo sakoma, kad reikia padaryti viso labo tris žingsnius ir visos problemos tarsi savaime išsispręs. Reikia viską greitai privatizuoti, tada greitai paleisti kainas, tada nusistovės rinkos mechanizmas ir prasidės teisingas žaidimas.
Kas tame žaidime yra praleidžiama, kad kartais šis kelias buvo sėkmingas, bet tik tam tikrais istoriniais tarpsniais, šalyse, kurios turi bent kelių šimtų metų demokratinių institucijų patirtį.
Mes tam žaidimui buvome nepasiruošę. Kad tai nebuvo kažkoks piktybinis dalykas, parodo tai, kad neigiamų privatizacijos pasekmių buvo visame regione“, – atsakė A.Maldeikienė. Jos manymu, Lietuva niekada ir nekėlė tikslo turėti rinkos ekonomiką. Ji labiau norėjo turėti tautinę valstybę, kurioje kai kam gyventi gera.
Televizijoje šaukia, kaip ir Viktoras Uspaskichas, bet į politiką neis
Labai gražiu melo ekonomikos pavyzdžiu A.Maldeikienė laiko buvusį Darbo partijos lyderį V.Uspaskichą.
„Kada nėra intelektualinės terpės, o diskusijos vyksta „tu durnas, o tu dar durnesnis“ lygyje, kuriose argumentų nėra, o vietoje to sakoma „man gražu“ arba „kaip visi žino“, tada tas, kuris rėkia garsiau, tas ir laimi.
Aš taip pat kartais parėkauju. Įdomiausia, kol 15 metų tą patį rašydavau, tai manęs negirdėdavo, o kai pradėjau rėkauti laidose, tada buvau pastebėta. Diskusijose be kultūros labai svarbus kalbėjimas pakeltu tonu ir charizma“, – patarimą, kaip sužibėti televizijoje, davė ekonomistė.
Norint, kad tokių politikų Lietuvoje nebeliktų, reikia išsilavinusios visuomenės, o tam reikia, kad valstybės piliečiai labai daug dirbtų keldami savo intelektinius pajėgumus.
Galų gale paklausiau A.Maldeikienės, ar ji nebijo dėl savo išsišokimų televizijos laidose prarasti dalį labiau išsilavinusios auditorijos. Ji atsakė, jog ne, nes auditorija jai visai nerūpi.
„Esu labai ryški intravertė su ekstraverto ekspresija. Viena gyvenu geriausiai. Kai gyenau Taivane ir rašiau šią knygą, ten manęs niekas nepažinojo ir mano gyvenamas tapo tobulas“, – pokalbį užbaigė „Melo ekonomikos“ autorė.
***
„Melo ekonomika“ šalies knygynuose pasirodo nuo rugsėjo 23 dienos.
