Pasaulio ekonomika jungia aukštesnę pavarą

Nuo 2012 m. iki 2013 m. pradžios privatus vartojimas trijose didžiosiose ekonomikose – JAV, euro zonoje ir Japonijoje – buvo itin žemame lygyje. Be to, nekilnojamojo turto pirkimo tempai šiuo laikotarpiu buvo silpniausi per praėjusius 20 metų (išskyrus 2008 – 2009 m. pasaulio ekonominę krizę), o išsivysčiusių ekonomikų įgyvendinta ribojanti fiskalinė politika privataus sektoriaus nuosmukį dar labiau pagilino.

Tačiau jau II-ąjį šių metų pusmetį laukiama laipsniško išsivysčiusių ekonomikų atsigavimo, kuris 2014 – 2015 m. turėtų tik stiprėti. Pagrindiniai veiksniai – mažėjantis fiskalinės konsolidacijos poreikis, skatinanti pinigų politika, vartotojų lūkesčius teigiamai veikiantis lėtesnis vartojimo kainų augimas bei palaipsniui atsigaunanti JAV būsto rinka.

Fiskalinės politikos griežtinimas JAV šiais metais pasiekė piką, tačiau jos padariniai pradės silpnėti jau ateinančiais ketvirčiais, o neigiamas mokesčių didinimo poveikis JAV išnyks jau iki šių metų pabaigos. Taigi 2014 m. turėtų atsirasti vietos ir spartesniam ekonomikos augimui. Euro zonoje pikas buvo pasiektas 2012 m., o nuo ateinančių metų tikimasi ir skatinančio fiskalinės politikos poveikio euro zonos ekonomikoms.

Europos centriniam bankui (ECB) suvaldžius euro krizę, garsiąja „Whatever it takes“ (liet. kad ir ką reikėtų padaryti) fraze (aišku, prisidėjo ir atvirų piniginių sandorių (OMT) programa), išaugo ir euro zonos vartotojų pasitikėjimas. Todėl buvęs atsargus namų ūkių bei įmonių elgesys turėtų pasikeisti, o tai reiškia, jog bus išleidžiama ir investuojama daugiau pinigų. Pozityvios tendencijos euro zonos rinkose mažina argumentų skaičių, dėl ko reikėtų toliau mažinti ir taip rekordinėse žemumose esančias palūkanų normas. Dabartinė padėtis rodo, kad ECB savo priemonių arsenalą pataupys ateities ūkanotoms dienoms (jei tokios, aišku, išauš), todėl palūkanų kėlimo nesitikima iki 2015 m. pabaigos.

Iš esmės, nuosaikios infliacijos tendencijos globaliu mastu leis centriniams bankams bazinių palūkanų normas laikyti ypač žemame lygyje dar labai ilgą laiką. Infliacija bus žema dėl kelių priežasčių. Visų pirma aukštas nedarbo lygis lems silpnas darbuotojų derybines galias, todėl tikėtina, kad darbo užmokesčio augimas išliks lėtas. Tvariam darbo rinkos atsigavimui prireiks dar šiek tiek laiko. Privataus vartojimo perspektyvos pagerėjo, tačiau atsigavimas nėra toks stiprus, kad nulemtų didesnį infliacinį spaudimą. Galiausiai tikimasi, kad naftos kainos sumažės, o maisto ir pramonės žaliavų kainos turėtų išlikti beveik nepakitusios.

JAV centrinio banko ketinimai mažinti ekonomikos skatinimo tempus ir politinė sumaištis besivystančiose rinkose sukėlė sumaištį šių šalių akcijų ir valiutų rinkose. Azijos krizė laikoma didele rizika pasaulio finansų rinkai ir globaliam atsigavimui. Vis dėlto besivystančių rinkų fronte galima tikėtis laipsniško pagerėjimo, kuris turėtų sustabdyti besitraukiantį kapitalą.

Pastarųjų rinkų ekonomikos nukentėjo nuo sumenkusios globalios paklausos tendencijų industrinėse ekonomikose. Didžioji dalis išsivysčiusiose rinkose suvartojamų produktų gaminama būtent besivystančiose rinkose (tame tarpe ir Kinijoje), o jeigu produktai tiesiogiai ir negaminami, šalys eksportuoja gamybai skirtas žaliavas ar prekes. Užtruks laiko, kol išsivysčiusiame pasaulyje auganti paklausa pagerins besivystančių rinkų ekonominę situaciją. Daugeliui šalių trukdo turimos produktų atsargos ir pertekliniai gamybos pajėgumai. Vis dėlto paskutiniai Kinijos pramonės pasitikėjimo rodiklių (PMI) duomenys rodo, jog gamyba gali paspartėti, laukiama tik išorinės paklausos pastūmėjimo. Todėl kalbėti, kad sparčiai augančios Azijos regioną gali ištikti naują krizė (panaši į 1997 – 1998 m.) – dar tikrai per anksti. Augantis einamosios sąskaitos deficitas regione gali atrodyti, kaip realus pavojaus signalas. Tačiau verta prisiminti, kad išorinių balansų blogėjimas šiuo metu yra nulemtas ne „burbulinio“ importo, o lėtesnio eksporto tendencijų dėl vangiai atsigaunančios euro zonos bei vis dar nepakankamo (lėtesnio nei ilgalaikės augimo tendencijos) JAV augimo tempo.

Žinoma, išlieka rizikos faktorių – vis didesnį susirūpinimą investuotojams kelia didėjantis JAV obligacijų pelningumas. Vidutinės trisdešimties metų trukmės JAV būsto paskolų palūkanos didėjo daugiau nei 1 proc. per paskutinius keturis mėnesius, o jei tokios tendencijos tęsis toliau, kyla rizika dėl JAV būstų rinkos atsigavimo lėtėjimo. Šiuo atveju didelę reikšmę turės JAV centrinio banko ketinimai griežtinti pinigų politiką. Tikimasi, jog centrinis bankas numatė šią riziką ir imsis veiksmų, jei tai ims rimtai grėsti ekonomikos atsigavimui.

Kitas rizikos veiksnys šiuo metu yra politiniai neramumai. Nepaisant to, jog tikimasi, kad ekonomikos gerėjimas lems stabilizaciją, politinė sumaištis gali sugriauti pamatus realiam pagerėjimui. „Danske Bank“ analitikų teigimu, tokios įvykių eigos tikimybė nedidelė, tačiau situaciją verta atidžiai stebėti.