Socialinių mokslų daktaras Artūras Tereškinas sakė, kad visuomenės susipriešinimas dėl šių pokyčių yra neišvengiamas. Jis atsiranda visada, kai susikerta konservatyvios ir progresyvios idėjos, o konfliktas tarp Vakarų kultūros ir tradicinėmis vadinamų šeimos vertybių įtakos Lietuvos jaunimui nėra niekuo išskirtinis.
Filosofė Nida Vasiliauskaitė savo ruožtu tikino, kad šiuo metu susiformavusio santykių modelio tarp vyrų ir moterų išaukštinti ir vadinti tradiciniu nevertėtų, nes, pavyzdžiui, tokie posakiai, kaip „vyras, išlaikantis šeimą“ Lietuvoje atsirado tik prezidento Antano Smetonos valdymo metais, kuomet dirbtinai įstatymais siekta, kad tam tikro socialinio sluoksnio šeimose liktų tik vienas oficialiai dirbantis asmuo ir dažniausiai tai būdavo vyras.
Ji pabrėžė, kad nedirbanti, vyro išlaikoma moteris yra A.Smetonos laikų aukštesnės vidurinės klasės, o ne visuotinės amžinosios tradicijos norma.
A.Tereškinas pridūrė, kad seksualumo pokyčiai Lietuvoje kol kas nelabai pastebimi, sekso rinkoje ir toliau dominuoja finansiškai sėkmingi vyrai, o moterų seksualumas yra engiamas. Tačiau jis pastebėjo pokyčių jaunosios kartos pažiūrose ir tiki, jog dabartiniai dvidešimtmečiai ateityje apie lytis galvos progresyviau.
Seksualumas per ekonominę prizmę
Ilgą laiką vertingu laikytas tik moterų seksualumas. Tokios sąvokos, kaip nekaltybė, ištikimybė ir skaistybė teigiamame kontekste naudotos kalbant tik apie moteris. Tuo metu vyrai, norėdami pademonstruoti savo vyriškumą, skatinti elgtis priešingai.
Rinkoje šis skirtumas pasireiškė tuo, kad tik moterys galėjo būti sekso pardavėjomis, o vyrai – pirkėjais.
Kaip ir bet kurios kitos prekės, sekso kainą nustato tokie ekonominiai dėsniai, kaip pasiūla ir paklausa, konkurencija arba karteliniai susitarimai tarp pardavėjų bei produktų įvairovė.
Būtent jie didžiąja dalimi suformavo visuotinai priimtinomis laikomas vyrų ir moterų bendravimo normas bei dominuojantį požiūrį į prostituciją, meilikavimą, neištikimybę, skyrybas, moterų emancipaciją, seksualinę revoliuciją, lyčių nelygybę, kultūrinį moterų seksualumo engimą, smurtą šeimose ir prievartavimą.
Bent jau taip teigia Floridos universiteto psichologijos profesorius Roy'us Baumeisteris ir Britų Kolumbijos universiteto rinkodaros profesorė Kathleen Vohs savo moksliniame darbe pavadinimu „Seksualumo ekonomika: seksas, kaip moterų resursas socialiniams mainams heteroseksualiuose santykiuose“.
Skaistuolės ir kekšės
Nenuostabu, kad tradicinėms sekso mainų formoms ėmus keistis, daugelis vyresnio amžiaus žmonių jas sutiko priešiškai.
Moteris atvirai demonstruojanti savo seksualumą, turinti daugiau nei vieną partnerį ir atvirai pasakojanti apie savo intymų gyvenimą dar ir šiandien labai greitai bus išvadinta kekše.
Tačiau taip pat besielgiantis vyras greičiausiai susilauks pagarbos, sveikinimų ir pavydžių žvilgsnių iš kitų vyrų.
Kitaip tariant, moters idealu laikoma Švč. Mergelė Marija, o vyro – Giacomo Casanova arba Don Žuanas.
Tačiau moterų seksualumo engimas, kaip dar viena patriarchato išdava, atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Pažiūrėjus atidžiau kyla klausimas, kodėl vyrai taip pat prisideda prie skaistuoliškumo skatinimo, jeigu jis jiems visiškai nenaudingas?
Norint tai išsiaiškinti pravartu pasitelkti ekonomiką. Norėdami patenkinti savo neribotus norus, turėdami labai ribotus išteklius žmonės privalo pagalvoti apie savo pasirinkimus dėl kurių gali ką nors paaukoti arba išmainyti.
Sprendimai apie seksą yra taip pat apriboti turimų galimybių ar išteklių. Nors ši sritis retai analizuojama iš ekonomikos pusės, tačiau apsikeitimas vyro sėkla ir moters įsčių saugumu turbūt yra vienas anksčiausių ekonominio mąstymo objektų.
Žinoma, tuo užsiimti mėgsta abi lytys, visgi natūralūs moterų seksualumo apribojimai sukuria jo stoką, o kartu ir vertę. Aukšta moters vaisingumo kaina dėl tam skirti reikalingo laiko, fizinės ir psichinės sveikatos bei prarastų galimybių verčia moteris sekso rinkoje būti tiekėjomis.
Tuo metu vyrų seksualumas yra bemaž neribotas ir pigus. Dėl to jie kuria sekso paklausą.
Norėdami tą paklausą patenkinti jie turi moterims pasiūlyti ką nors lygiavertiškai naudingo. Tai gali būti finansinis stabilumas, apsauga, gyvenamoji erdvė ir taip toliau.
Tačiau net ir užsitikrinus šiuos dalykus mainais į savo seksualumą moteris nėra garantuota, jog jos vyras nenuklys į kairę.
Būtent dėl to jos turi didelę motyvaciją skatinti skaistuoliškumą, taip naikinant konkurenciją, didinant savo kainą ir reguliuojant klientų vogimą sekso rinkoje. Nors istoriškai seksualines normas įgyvendindavo vyrai, jas suformuodavo moterys.
Eržilai ir nevykėliai
Visgi tokios žaidimo taisyklės nėra labai sąžiningos ir teisingos etine prasme. Moters seksualumo paklausą, esant pakankamam jų skaičiui rinkoje, labiausiai nulemia jos išvaizda. Kitaip tariant genetiniai veiksniai, kurių kontroliuoti ji neturi ir niekada neturėjo jokių galimybių.
Tačiau vyrams nuo to nė kiek nelengviau. Istoriškai vyro vertė moteriai ir visuomenei buvo apibrėžiama pagal jo gebėjimą kurti turtą ir materialiai išlaikyti savo šeimą. Kitaip tariant, finansiškai sėkmingi vyrai laimėtojais būdavo ir sekso rinkoje.
Vyrai, kuriems nepavykdavo sukurti visuomenės pakankamu laikomo gerovės lygio pralaimėdavo dvigubai – jie ne tik galėdavo mirti niekada taip ir nepajutę, ką reiškia šeimos meilė, bet ir nugyventi savo dienas jausdamiesi visiškais niekam tikusiais.
Šių vyrų tragedija beveik niekam nerūpi ir šiandien, o praeityje jie puikiai tiko darbams, kurių nenorėjo daryti niekas kitas. Neturtingi ir nevedę vyrai būdavo siunčiami į priešakines karų linijas, plaukdavo po neištyrinėtas jūras ir mirdavo tuzinais statydami brangią infrastruktūrą.
Kita vertus, pasigailėjimo jie nekėlė ir dėl to kad sudarė esminę įstatymus pažeidžiančią visuomenės dalį. Taip pat tokie vyrai yra dažniausiai iš gyvenimo savo noru pasitraukianti grupė.
Pasiskolinus šiek tiek iš feminizmo retorikos, netgi galima būtų teigti, jog mūsų kultūra išnaudoja vyrų seksualumą moterų poreikiams, o jų patenkinti negalintys yra neverti jokios užuojautos.
Meilės nėra
Filosofė Nida Vasiliauskaitė nesutiko su teiginiu, jog istoriškai vyro vertė moteriai ir visuomenei buvo apibrėžiama pagal jo gebėjimą kurti turtą ir materialiai išlaikyti savo šeimą.
Jos manymu, tai yra didžiulis supaprastinimas, nes istoriškai santuoka paprastai būdavo dviejų socialiai ir ekonomiškai apylygių giminių klanų sandėris, kur nuotaka lygiai taip pat matuota jos šeimos finansiniu kapitalu ir jai skirta dalimi. Kartais šį ekonominį kapitalą ji keisdavo mainais į nuskurdusio aristokrato vyro titulą.
Tačiau ji pritarė, jog naujausiais laikais moters vaidmuo sekso rinkoje pradėjo keistis.
„Moterys moderniose šalyse seniai nebe tik prisideda prie šeimos iždo ir jį papildo, o neretai uždirba tiek pat arba daugiau. Taip atsiranda galimybės ekonominei nepriklausomybei, o per ją – socialinei“, – sakė N.Vasiliauskaitė.
Dar prieš tai atsiradęs romantinės meilės naratyvas bent jau retoriškai pradėjo keisti pirminę santuokos kaip socio-ekonominio kontrakto sampratą.
Pradėta kalbėti ir tikėti, jog santuoka – dviejų individų (nebe giminių) laisvas pasirinkimas iš meilės, o ne ekonominė būtinybė ir socialinė sutartis. Anksčiau jokios meilės tradiciškai šeimoje nebuvo, tik kartais sutapdavo atsitiktinai.
Meilės, pasak N.Vasiliauskaitės, klasikinė vieta yra už santuokos ir šeimos. Visgi ir šiandien nemaža dalis šeimų gyvena iliuzijoje, o tai, kas vadinama meile, didele dalimi yra fikcija, tik maskuojanti kitus dalykus.
„Iliuzija „pasirinkime iš meilės“ – veikiau ta, kad, nebesant ekonominės būtinybės (motyvų atskirais atvejais, aišku, gali būti ir būna, bet būtinybės seniai nebėra), prireikia ideologinių mechanizmų, stumiančių žmones į santuoką: aiškinančių jiems, kodėl „taip reikia“, kad be to jie esą bus „labai nelaimingi“ ir todėl jų interesas „patiems pasirinkti“ (kai nei tėvai, nei „objektyvios sąlygos“ to daryti nebeverčia)“, – paaiškino filosofė.
