Šoksime į ugnį ar brisime į vandenį?

Greitai bus 10 metų, kai Lietuva jau yra ES narė, bet visi dar puikiai prisimename dėl šios narystės vykusį referendumą, kurio metu didžioji piliečių dauguma tarė „Taip“. Tačiau žmonių niekas neklausė, esame už narystę ES su Ignalinos atomine elektrine ar be jos, už daug mažesnes tiesiogines išmokas žemdirbiams nei ES vidurkis ar lygias joms, rašo „Ūkininko patarėjas“.

Dabar mums bandoma įteigti, kad 2015 m. turime įsivesti eurą, nors daugeliui eilinių žmonių iki šiol visiškai neaišku, ką valstybė ir visuomenė iš to laimės, o ką praloš. Nors bet kuris ūkininkas žino, kad idėjos įgyvendinimas turi būti paremtas ne ambicijomis kažkam prilygti, o ūkišku skaičiavimu, ar sąnaudos neviršys naudos ir ar tikrai verta veikti ūmai.

„Tiesiogiai poveikio šalies ekonomikai, taip pat ir agroverslo sektoriui neturėtų būti, nes mes ir taip faktiškai jau turime eurą, nes mūsų nacionalinė valiuta yra „pririšta“ prie jo. Mes ir norėdami negalime vykdyti litų emisijos – spausdinama tik tiek litų, kiek jų bankuose iškeičiama į eurus. Kitaip tariant, Lietuvoje cirkuliuoja euras, o litas tik atlieka tiesioginio žetono vaidmenį”, – tikina Rimantas Rudzkis.

Todėl kalbos, pasak jo, kad, šalyje įvedus eurą, viskas staiga pabrangs tris kartus, nes euras tris su puse karto stipresnis už litą, yra naivios.

„Įsivaizduokime, kad Lietuva ir Latvija sukuria bendrą valstybę su viena valiuta latu. Visi žinome, kad latviškas latas lygus penkiems litams. Tad jeigu litą „prisirištume“ prie lato, argi dėl to kainos mūsų šalyje staiga pašoktų penkis kartus? Tikrai ne, nes kainas lemia visiškai kiti veiksniai – konkurencija, importas ir kiti dalykai“, – neabejoja profesorius.

Tačiau R. Rudzkis prognozuoja, kad netiesioginį poveikį euro įvedimas tikrai turės – tiek teigiamą, tiek neigiamą.

Palanku būtų tai, kad Lietuvoje tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims dingtų ilgalaikio skolinimosi rizika bei atpigtų ilgalaikės paskolos. Mat šiuo metu nors ir esame „pririšti“ prie euro, Seimas bet kada situaciją gali pakeisti. „Kuomet imamos ilgalaikės paskolos 5–10 metų ar dar ilgesniam laikotarpiui, finansų rinkos įskaičiuoja riziką, kad lito ir euro santykis gali būti pakeistas, nes Seimas bet kada gali tą padaryti. Todėl atsiradus kriziniams reiškiniams 2009 m. palūkanos už paskolas litais staiga labai ir išaugo. Jeigu būtų įvestas euras, taip nenutiktų“, – teigia pašnekovas.

Įstojusi į euro zoną Lietuva turėtų įnešti savo svarų indėlį į euro zonos stabilizavimo fondą. Šiuo metu tiksli šio įnašo suma dar nėra žinoma, tačiau aišku, kad ji siektų kelis šimtus milijonų litų. Be to, dar keliskart didesnę sumą valstybė turės garantuoti, kad ją įneš prireikus. Grėsmė yra tai, kad euro stabilizavimo fondas bet kada gali būti padidintas.

„Mes nežinome, kokio dydžio jis turės būti po metų ar penke-rių – viskas priklausys nuo to, kaip sėkmingai klostysis euro zonos finansiniai reikalai. Jeigu šiuo metu tvyrančios problemos išsispręs, šis fondas gali būti ir sumažintas. Bet jeigu reikalai blogės, tikriausiai jis bus didinamas. Taigi Lietuvos biudžetui tai būtų didelė našta. Jeigu nemažą dalį ir taip ribotų resursų reikės atiduoti stabilizavimo fondui, vadinasi, mažiau lėšų liks piliečių reikmėms arba valstybė turės dar skolintis“, – įspėja profesorius.

Pavyzdžiui, Estijai įstojus į euro zoną, šios valstybės skola nuo 6 proc. BVP pašoko iki 10 proc., nes ji savo dalį įnešė į euro stabilizavimo fondą bei dar didesnės sumos įnešimą garantavo. O garantija taip pat yra vertinama kaip skola.

Į klausimą, ar Lietuva sugebės kasmet įnešti kelių šimtų milijonų sumą, o dar kelių milijardų garantuoti, kai valstybės biudžetas ir taip yra neigiamas, R. Rudzkis sako, kad išeitis bus viena – mažiau lėšų skirti kitoms reikmėms.

„Vis dėlto mūsų nacionalinis biudžetas nėra jau toks mažas – jis siekia daugiau nei 20 mlrd. Lt. Kelis šimtus milijonų skirti bus iš ko. Bet, sutikime, kad tai menkas džiaugsmas. Todėl su skubėjimu į euro zoną būčiau atsargus ir apie Lietuvos įstojimą į ją artimiausiu metu kalbėčiau labai atsargiai. Mano manymu, Lietuvos Vyriausybei nereikėtų 100 proc. prisižadėti, kad tikrai kitais metais pateiksime stojimo paraišką. Reikėtų stebėti situaciją ir labai gerai analizuoti, kas vyks jau esamoje euro zonoje. Jeigu ten krizė aštrės, Lietuvai būtų geriau palaukti, priešingu atveju mūsų stojimo kaina gali išaugti“, – dėsto pašnekovas.

Pasak jo, dėl šios priežasties ir mūsų kaimynai lenkai apsisprendė neskubėti.

R. Rudzkis sutinka, kad daugeliui Lietuvos ūkininkų „kelrodės žvaigždės“ šiandien atrodo ne galingiausios Europos valstybės, bet panašios šalys į mus – posovietinė kaimyninė Lenkija, Estija, teritorija į Lietuvą panaši Airija. Dviejose jų euras jau yra, Lenkija euro zoną stebi iš šalies. „Galime žiūrėti į Lenkiją, galime ir į Estiją. Kiekviena šalis turi ir savo privalumų, ir trūkumų. Todėl nereikėtų atskirų elementų ištraukti iš konteksto.

Lenkija atidėjo stojimą į euro zoną, nes lenkams neaišku, kokia bus jos ateitis. Ir mes matome, kad euro zonos problemos dar nėra išspręstos. Ir ar jos dar labiau gilės, šiuo metu prognozuoti labai sunku. Viskas priklausys nuo to, ar didžiųjų ES valstybių vadovams pavyks surasti kompromisą, ar, kaip iki šiol, kiekvienas jų „paklodę“ temps į savo pusę. Lenkijai tas neaišku ir ji nusiteikusi palaukti. Bet reikia suprasti ir tai, kad Lenkijos ir Lietuvos situacija yra labai skirtinga“, – kalba profesorius.

Lenkijos zlotas yra savarankiška valiuta su tokioms valiutoms būdingais svyravimais. Todėl, šiek tiek devalvavę savo zlotą, lenkai minkščiau juto ir krizę.

„Bet to, ką gali padaryti Lenkija, negali Lietuva, nes mes turime 12 kartų mažiau gyventojų. Jeigu įsivestume „plaukiojantį“ lito kursą, neatsigintume spekuliantų atakų – bet kuris didesnis spekuliantas galėtų „žaisti“ lito kurso svyravimu ir jo kursas būtų išbalansuotas. Taigi kas tinka lenkams, nelabai tinka mums“, – neabejoja R. Rudzkis.

Jis sutinka, kad Lietuvai simpatinga šalis atrodo ir santykinai nedidelė, kaip ir Lietuva agroverslą vystanti Airija, kurios reikalai, įvedus eurą, gerokai sušlubavo.

„Negalima pamiršti, kad Airijos ir Lietuvos situacijos yra kardinaliai skirtingos. Airijos eksporto mastai ir JAV investicijos šioje šalyje yra milžiniški. Jeigu palygintume, kiek investicijų vienam gyventojui yra pritraukusi Lietuva ir kiek Airija, skirtumas siektų ne dešimtis, o šimtą kartų. Tai labai aukštos ekonomikos šalis, labai konkurencinga ir daug eksportuojanti, o jos valstybės finansai pateko į bėdą dėl to, kad Airijoje taip pat sprogo nekilnojamojo turto burbulas, įvyko bankų krizė, o valstybė puolė jų gelbėti. O begelbėdama pateko į skolas. Tenka pripažinti, kad iš dalies tai susiję su euru – nebūtų įvestas euras, nebūtų išsipūtęs ir bankų „burbulas“, mat pinigus Airijos bankuose laikė ne tik airiai.

Bet Islandija papuolė į dar gilesnę bankų krizę, nors šioje šalyje euro ir nebuvo. O valstybę išgelbėjo ne nacionalinė valiuta, bet tai, kad Islandijos vyriausybė tiesiog atsisakė gelbėti savo bankus ir jų indėlininkus. Lietuvoje analogiškai nutiko su „Snoro“ banku“, – pastebi profesorius. Todėl, jo nuomone, Lietuvai reikia būti tokiai pat atsargiai, kokia šiuo metu yra mūsų kaimynė Lenkija.

„Ateinantį pavasarį, kai reikės galutinai nuspręsti, pateikti paraišką ar ne, kad Lietuva į euro zoną būtų priimta 2015-taisiais, tikiuosi, situacija bus aiškesnė. Šiuo metu euro zonoje viską lemia Vokietija. Visa euro zona laukia, kol rugsėjį įvyks rinkimai į šios šalies parlamentą. Taigi rudenį bus aišku, ar įtampa sumažės.

Jei didžiosioms euro zonos narėms susitarti vis dėlto nepavyks, tikėtina, kils nauja skolų krizė ir problemų neišvengiamai padaugės. Todėl ir Lietuvai reikėtų palūkėti. Euro privalumas būtų tai, kad jis – stipri valiuta, nes kuo valiuta gausesnė, tuo ji stabilesnė. Tačiau šiuo metu euras išgyvena sunkiausią gyvavimo periodą. Taigi jeigu viskas baigsis gerai, Lietuvai verta įsilieti į euro zoną. Bet šiuo metu dėl optimistinių prognozių nesu tikras“, – teigia finansų analitikas R. Rudzkis.

Kol kas nereikia mums euro

Kupiškio r. ūkininkas Zigmas Aleksandravičius: „Mūsų ūkininkai nemažai keliauja ir patys mato, jog kiek pas mus kas kainuoja litais, tiek euro zonos šalyse – eurais. Taigi nėra abejonių, kad, įvedus eurą, kainos Lietuvoje kils. Ūkininkams bus tik sunkiau, nes firmos, kurios mums parduoda techniką, trąšas ir kitas reikalingas prekes, savo pelnų tikrai neatsisakys. Vadinasi, viskas vyks ūkininkų sąskaita. Todėl naudos įvedus eurą tikrai nematau. Priešingai – pateksime į dar didesnes ekonomines reples.

Matome, kad kai kainos pakyla, jos niekada atgal negrįžta. O kai atgal negrįš eurais, bus labai liūdna situacija. Todėl nereikia mums kol kas euro. Paskolas šiuo metu ūkininkai ima tik litais, nes yra skaudžiai pasimokę. Lenkijoje girdėjau atvejų, kad ūkininkai buvo pasiėmę paskolų netgi Šveicarijos frankais. O kai jų kursas pakito, žmonės bankrutavo ir prarado turtą. Mano manymu, daug lemia dolerio ir euro santykis bei pasaulinės naftos kainos.“

Šilalės r. ūkininkas Tomas Raudonius: „Įsisavinant investicinę ES paramą ir imant iš banko paskolas, mintis labiausiai sukosi apie tai, kad Lietuvai stojant į euro zoną nebūtų perskaičiuotas lito ir euro santykis. Todėl eurais ir nesiskolinome. Taigi palūkanas mokame didesnes, bet tikimės, kad taip apsidraudžiame nuo galimų didesnių nuostolių. Nuostatos skolintis litais laikėmės iki šiol, laikysimės ir ateityje, nors krizės laikotarpiu banko viliboras ir buvo labai išaugęs.

Euro įvedimas daliai ūkininkų būtų iššūkis ir dar vienu aspektu. Tarkime, mūsų pieno ūkyje yra nemažai samdomų darbuotojų. Įvedus eurą gali padidėti infliacija ir kainos priartėti prie senųjų šalių kainų. Todėl ir darbuotojų atlyginimai turės augti sparčiau.

Žiūrint iš bankinės pusės, euras būtų patogiau nei litas, nes nereikėtų konvertuoti valiutos. Galbūt euro atsiradimas Lietuvą padarytų patrauklesnę užsienio turistams. O tai ekonominiu požiūriu taip pat šaliai į naudą.“

AB „Rokiškio sūris“ valdybos pirmininkas Dalius Trumpa: „Neįžvelgiu, ką maisto perdirbimo įmonės galėtų pralošti, Lietuvoje įvedus eurą. O tiesiogiai išloš tai, kad nereikės keisti eurų į litus ir atkris konvertavimo sąnaudos. Kadangi mūsų įmonė daugiau kaip 70 proc. produkcijos eksportuoja ir pajamas gauna eurais, o atsiskaitymai su žemdirbiais vyksta litais, prarandame didžiules sumas. Be to, patys žemdirbiai techniką ir kitus dalykus perka iš įmonių, kurios viską perka eurais.

Taigi vyksta dvigubas visiškai nereikalingas konvertavimas, kuris kaštuoja ne vieną šimtą milijonų litų. Žmonės baiminasi išaugsiančių maisto produktų kainų? Nematau priežasčių, kodėl jos turėtų išaugti būtent dėl euro įvedimo. Maisto produktų kainos Lietuvoje tikrai augs greičiau negu kai kuriose kitose ES šalyse, nes pas mus daugelis produktų yra pigesni nei ES vidurkis. Greičiau augs ir darbo užmokestis. Tačiau su euro įvedimu tai neturi nieko bendro.“